Viešajame gyvenime vengtina vadovautis principu, kurį išreiškia posakis „kaip pavadinsi – nepagadinsi“. Daiktus, reiškinius ir veiksmus derėtų vadinti jų tikrąją paskirtį išreiškiančiais vardais. Deja, Lietuvoje šitos nuostatos dažnai nesilaikoma. Nežinau, ar dėl nežinojimo, ne kompetencijos, ar dėl kitų priežasčių. ........... Kitas pavyzdys – valstybės saugomos teritorijos – kraštovaizdžio parkai. Dalis jų vadinama nacionaliniais parkais, o didžioji dalis kažkodėl regioniniais parkais, nors abiejų kategorijų parkai yra įsteigti ir kaip institucijos išlaikomi bei administruojami nacionalinės vyriausybės. Taigi, akivaizdu, kad tokia jų statusų klasifikacija tereiškia tik dviejų kategorijų – aukštesnės ir žemesnės – valstybės saugomas teritorijas. Matyt, kad steigiant šias institucijas jų klasifikaciniai pavadinimai buvo neapdairiai nusižiūrėti iš federacinę sandarą turinčių valstybių. Ten nacionaliniai parkai yra federalinės nacionalinės reikšmės ir federalinės valdžios įsteigtos, administruojamos bei išlaikomos institucijos, o regioniniai parkai yra federacinio vieneto valdžios žinioje esančios institucijos. Gi Lietuvos atveju kraštovaizdžio parko, vadinamo regioniniu, klasifikacinis pavadinimas neturi jokios turiningos prasmės. T. y. nei teritoriniu administraciniu, nei istoriniu teritoriniu požiūriu jie nesusiję su konkrečiais regionais. Daugumoje šalių tokie parkai ir vadinami tiesiog kraštovaizdžio arba gamtos (Lietuvai labiau tiktų pirmasis pavadinimas) parkais. Nacionaliniai parkai iš jų išskiriami kaip aukščiausios kategorijos, nacionalinę reprezentacinę reikšmę turinčios valstybės saugomos teritorijos. Ir, beje, negali būti nė kalbos, apie šių institucijų administravimo perdavimą vietos valdžiai, kaip kad, pvz., Lietuvoje svajoja Neringos savivaldybė. Visą komentarą skaitykite www.lrt.lt čia...>>> | 
komentaras, 
