Naujienos

* V.Ribikauskas: „juodvarniai“ virš dabartinės valstybinių miškų valdymo struktūros karksi be reikalo ir per anksti

Medienos perdirbimo magnatai net springdami piktinasi, kad sustabdyta valstybinių miškų valdymo struktūros reforma, kurios metu iš 42 „kunigaikštysčių“ (urėdijų) turėtų būti sukurta viena „imperija“. Nenorėčiau veltis į diskusijas, ar vienoje „imperijoje“ geriau jaustųsi miškų ūkio darbuotojai, ar labiau suklestėtų Lietuvos miškai. Apie tai spaudoje jau „sulaužyta gana daug iečių“. Vargu, ar sumažėtų valstybinių miškų valdyme dalyvaujančių valdininkų skaičius, kaip teigiama, - savo požiūrį laikraštyje "Ūkininko patarėjas" 2008-03-04, Nr. 26(2226) dėsto Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos  specialistas ryšiams su visuomene Vytautas Ribikauskas.

Visą straipsnį "Juodvarniai virš valstybinių miškų valdymo struktūros karksi per anksti" skaitykite www.ukininkopatarejas.lt

***********************************

Visose valdymo srityse, kai tik užsimojama mažinti biurokratų skaičių, jų tik padaugėja: slibinui nukirtus vieną galvą vietoj jos išdygsta mažiausiai trys. O jeigu pagal miškininkų patirtį – nelaiku nukirtus vieną gluosnio vytelę, vietoj jos išauga visas krūmas... Juk panašiai atsitiko ir panaikinus Miškų ministeriją. Visi šaukė, kad sumažės valstybinių miškų valdymo išlaidos, bet ar taip įvyko? Ar vietoj 42 urėdijų įsteigus vieną, vienos įmonės specialistai aplakstys visus krašto miškus? Juk visvien tų 42 įmonių vietoje turės likti tos vienos įstaigos filialai su atitinkamu darbuotojų skaičiumi, kad betarpiškai prižiūrėtų miškus. Kiek specialistų sumažės filialuose, tiek jų padaugės centrinėje įmonėje. Galų gale nesvarbu, ar bus 42, ar viena įstaiga.

Svarbiausia, ko mes siekiame: ar visais įmanomais ir neįmanomais būdais gauti iš miško kuo didesnės ekonominės naudos, kuo daugiau lėšų įnešti į šalies biudžetą, ar turėti gražiai bioįvairovės principais sutvarkytus miškus, pritaikytus gyventojų poilsiui bei atliekančius visas miškų nemedienines funkcijas (šalutinis miškų naudojimas: grybai, uogos, vaistiniai augalai, medžioklė, poilsiavimas, anglies dvideginio naudojimas, biologinės įvairovės apsauga, vandens bei dirvožemių nuo erozijos apsauginės funkcijos ir kt.), kurios, beje, savo verte gerokai pranoksta iš miškų gaunamos medienos vertę, tačiau su menkesnėmis įplaukomis į šalies biudžetą. Remiantis Lietuvos visų miškų bendrojo ekonominio vertinimo, naudojant tarptautines metodikas, rezultatus, medienai tenka tik 36,2 proc. bendrosios miško vertės. O priemiestinių miškų nemedieninė vertė yra net 100 kartų didesnė. Beje, Europos Sąjungos šalyse miškų nemedieninė vertė yra 2-3 kartus didesnė už medienos, gautos iš tų miškų, vertę. Todėl, mano galva, patrauklesnis antrasis variantas. Lietuva dar gali didžiuotis natūraliais, su gausia bioįvairove miškais, tuo tarpu kai besivaikant kuo didesnės ekonominės naudos senosiose Vakarų Europos šalyse miškuose įsivyravo daugiausia spygliuočių medžių monokultūros, dirbtiniu būdu įveisti medynai. Todėl tose šalyse ir kilo toks aktyvus judėjimas už bioįvairovės principų taikymą miškuose. Tai negi ir mums reikia praeiti tą etapą, kad, nuskurdinę miškus, vėl viską pradėtume atkurti iš naujo?

Teigiama, kad „už pelnymąsi iš valstybės miško urėdijos saugos ir užsodins iškirstas plynes“, o kai kurios netgi atkurti iškirstus miško plotus nesugeba. Kad kai kurios urėdijos neatkuria iškirstų miškų, diskutuoti neverta – juodindami valstybinių miškų miškininkus pramonininkų atstovai čia kiek persistengė.

Tačiau pabandykime pažiūrėti, kas slypi už tų menkų žodžių „saugos ir užsodins“. Naudodami tas lėšas, kurios lieka urėdijoms realizavus medieną, valstybinių miškų miškininkai, visų pirma, kokybiškais aukštos selekcinės vertės sodmenimis atkuria miškus kirtavietėse, laikydamiesi biologinės įvairovės principų (sodinami mišrūs įvairių rūšių spygliuočių ir lapuočių medžių bei krūmų želdiniai). Vykdydami Lietuvos miškingumo didinimo programą veisia miškus ne miško žemėse, vykdo miško želdinių ir žėlinių priežiūrą. 2001-2007 metais miškų urėdijos savo lėšomis naujus miškus įveisė 7440 ha. Ir tik 2007-2013 metais numatyta, kad naujų miškų įveisimo išlaidos iš ES struktūrinių fondų bus kompensuojamos ir valstybinių miškų valdytojams. Vykdoma ąžuolynų atkūrimo programa. Valstybinių miškų valdytojai neatlygintinai vykdo visų (ir privačių) miškų sanitarinę bei priešgaisrinę saugą, nemokamai teikia miško sodmenis piliečiams, mišką sodinantiems tokiuose privačios žemės sklypuose, kurie 2004-2006 metais neatitiko reikalavimų, kad miško sodinimo išlaidos būtų kompensuojamos iš ES struktūrinių fondų. Valstybinių miškų valdytojai vykdo priežiūrą ir apsaugą įvairių miškuose esančių gamtosaugos objektų, kuriuose medienos gamyba arba griežtai ribojama, arba iš viso negalima, vykdo miško gyvūnijos apsaugą ir globą.

Valstybiniuose miškuose statomi nauji ir remontuojami seni keliai, melioracijos įrenginiai, įrengiami priešgaisrinės saugos, miškų mokslo, miškų selekcijos, rekreaciniai objektai. Miškų urėdijų specialistai nemokamai konsultuoja privačių miškų savininkus, praveda jiems savaitinius kursus, steigia praktinės veiklos miške demonstracinius objektus, dirba su jaunaisiais miško bičiuliais bei moksleiviais. Naudodamos savo lėšas miškų urėdijos vykdo valstybinės reikšmės miškų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, perka privačius miškus, vykdo miškų sertifikavimą. Galų gale kuopia įvairiausias buitines šiukšles, kurių šimtus tonų į miškus pritempia gyventojai – kas priemiestiniuose miškuose miškininkams jau tapo tikra nelaime. Tai tik darbų pavadinimai ir, ko gero, dar ne visi išvardyti. Panagrinėjus jų kiekvieną atskirai, pasipiltų konkretūs darbai, begalės skaičių, išreikštų įvairiais matavimo vienetais, taip pat ir litais. Sakykime, kad ir atkuriant miškus kirtavietėse, įveisiant naujus miškus ne miško žemėse, visų pirma reikalingi kokybiški miško sodmenys. Kad būtų surinktos kokybiškos sėklos, iš kurių išaugę medžiai sudarytų našius miškus, reikia įveisti miško medžių sėklines plantacijas, išskirti miško sėklinius medynus, genetinius draustinius, rinktinus medžius. Nors didžioji dauguma miško sėklinių plantacijų įveista anksčiau ir dabar jose jau ruošiamos sėklos, 2006 m. dar pasodinta 33,6 ha naujų vertingesnių plantacijų, surinkta 73424 kg miško medžių ir krūmų sėklų. Norint iš sėklų išauginti sodinukus, tinkamus miškui atkurti ir įveisti, reikalingi miško daigynai-medelynai. 2006 m. miškų urėdijų medelynų plotas siekė 1318 ha. Juose tais metais auginta 129,1 mln. sėjinukų ir 71,4 mln. sodinukų. 2006 m. urėdijų medelynams modernizuoti panaudota 7,6 mln. Lt nuosavų lėšų, o iki 2010 m. šiam tikslui numatoma panaudoti dar 24 mln. Lt. Visų darbų čia ir neįvardysi...

Netiesa, kad miškininkai tik kerta Dievo bei protėvių užaugintą mišką ir iš to lobsta. Ūkininkaudami sertifikuotuose miškuose, vadovaujantis bioįvairovės principais, valstybinių miškų valdytojai ateities kartoms užaugins dar gražesnes ir našesnes girias. Ir apmaudu, kai neaišku kokius „tyrimus“ atlikę pramonininkai teigia, kad urėdijose ūkininkaujama chaotiškai. Tokių svarbių darbų chaotiškai neatliksi. Priešingai, miškų urėdijose visi privalomieji miškų ūkio darbai yra kruopščiai (gal net per daug smulkmeniškai) planuojami. Nevertėtų karksėti ir apie urėdijų bankrotus, nors galbūt to kai kas ir labai laukia. Kol kas, kad visi darbai būtų sklandžiai vykdomi, nors ir mažėjant galimybių surasti kvalifikuotų darbininkų, miškų urėdijos vis daugiau įsigyja modernios Vakarų Europos firmų gamybos medelynų darbų, dirvos ruošimo miškui sodinti, priešgaisrinei apsaugai skirtos technikos, perkamos modernios miško kirtimo, ištraukimo mašinos, medvežės ir kt. technika, reikalinga konkrečiam darbui miškuose.

Beje, privačių miškų savininkai mokesčių už naudojimąsi miškų ištekliais taip pat nemoka, nors praktiškai neatlieka miškų nemedieninių funkcijų gerinimo darbų. Be to, privačiame sektoriuje pirmenybė teikiama ir įsisavinant ES fondų lėšas, skiriamas miškų būklei gerinti ir naujiems miškams įveisti. Nesunku nuspėti, kaip tos nemedieninės miško funkcijos keistųsi, jeigu visi jas gerinantys darbai būtų vykdomi valstybės biudžeto lėšomis. Taip pat sunku patikėti, kad miškų ūkio darbai geriau būtų nudirbami esant vienai valstybinei miško įmonei. Efektyviai iškirsti mišką ir lengvatinėmis sąlygomis parduoti medieną stambioms medienos perdirbimo įmonėms gal galėtų ir viena įmonė, tačiau miškus puoselėti geriau sekasi arčiau jų gyvenantiems miškų ūkio darbuotojams. Manau, kad ir smulkiesiems bei vidutiniams medienos perdirbėjams parankiau medieną įsigyti miškų urėdijose, o ne iš centralizuotos įmonės, kur jie paprasčiausiai nebūtų stambiųjų „ryklių“ prileidžiami.
Manau, kad „juodvarniai“ virš dabartinės valstybinių miškų valdymo struktūros karksi be reikalo ir per anksti.