Naujienos
*V.Brukas: Ar valstybinis požiūris įveiks sustabarėjusias tradicijas miškų ūkyje?
Valstybinis miškų ūkis Lietuvoje iki šiol remiasi ydingu ekonominiu modeliu, vadinamuoju savifinansavimu. Šis principas neskatina nei administravimo, nei ūkinės veiklos inovacijų,- rašo dr.Vilis Brukas straipsnyje "Miškanaudą didinti galima. Bet ar valstybiškas požiūris įveiks sustabarėjusias tradicijas", kuris spausdinamas žurnalo BMM 2008 m. vasario numeryje.
Autorius tęsia:
Kaipgi galėtų būti, kad netgi dirbdamos gan skirtingomis sąlygomis dauguma urėdijų sugeba suktis apie nulį arba staiga uždirbti nustatytą procentėlį, netgi ir esant žymiems žaliavinės medienos kainų svyravimams? Ogi todėl, kad dirbama vadovaujantis „sistemos“ nuorodomis, o ne rinkos santykiais. Ekonominė analizė parodo, kad netgi išlaikant tradicinę miškininkavimo praktiką ir naudojimo intensyvumą medyno išauginimo metu patiriamų išlaidų ir gaunamų pajamų struktūra įgalina gauti nemažą pelną. Tą patvirtina ir latvių pavyzdys. 2000 m. valstybiniame miškų ūkyje buvo racionaliai visais lygiais atskirtos ūkinės, politinio valdymo ir kontrolės funkcijos, įsteigta valstybinė įmonė „Latvijos valstybiniai miškai“ (LVM), orientuota į skaidrią ir pelningą veiklą. Į valstybės biudžetą netrukus pradėjo plaukti žymus šios įmonės indėlis, pastaraisiais metais viršijantis 100 litų iš hektaro. LVM turi pakankamai pinigų ir investicijoms į pažangias technologijas, ir solidiems darbuotojų atlyginimams. Dirbantieji LVM patenkinti darbo sąlygomis, didžiuojasi savo sėkmingai veikiančia įmone. Nepastebėta jokių neigiamų reformos padarinių ekologinei miškų būklei. Palyginimui galime pateikti Vokietijos pavyzdį. Valstybiniam miškų ūkiui čia jau 5 dešimtmečius tenka išlaikytinio vaidmuo, pastaraisiais metais nuostoliai sudaro apie 150 eurų 1 hektarui per metus, tarp dirbančiųjų vyrauja pesimistinės nuotaikos. Skaičiai kalba patys už save – savifinansavimu paremtas valstybinių miškų valdymo modelis ilgainiui dėl neefektyvaus ūkininkavimo ir didėjančių sąnaudų veda link nuostolių. Vokiečiai gali pagrįstai didžiuotis istoriniais mokslo ir praktikos laimėjimais. Tačiau atrodo, kad šios šalies miškų ūkis XX a. viduryje užmigo ant laurų ir iki šiol tebėra užstrigęs konservatyviose tradicijose ir neefektyviose institucinėse struktūrose. Miškų ūkis Vokietijoje neša nuostolius, o jo „radikali ekologizacija“ niekuo nenustebino pasaulio. Likimo ironija – pagal mokslines apklausas Vakarų Europos visuomenė intensyvų Skandinavijos miškų ūkį laiko kur kas ekologiškesniu už vokiškosiomis tradicijomis besivadovaujantį Vidurio Europos šalių miškų ūkį. Lietuvos miškų žinybos vadovai, matyt, supranta, kad dabartinis valdymo modelis ydingas ir ilgainiui neperspektyvus. Buvo užsakyta mokslinė studija, nagrinėjanti valstybinio miškų ūkio valdymo strategiją. Keista, kad tiek studijoje, tiek politinėse diskusijose pagrindinis dėmesys skiriamas klausimui apie optimalų urėdijų skaičių. Bet svarbiausia problema, ekonominis valstybinio ūkio modelis, lyg ir lieka nuošalėje. Mat savifinansavimo principas ne tik iškreipia konkurenciją ir stabdo inovacijas. Jis sudaro prielaidas neskaidriems ūkiniams santykiams, kurie gali būti palankūs tik pavieniams apsukriems asmenims, turintiems tvirtą užnugarį reikiamose instancijose. Šiaip ar taip, nepakeitus ekonominio valdymo principų, vargu ar galima tikėtis sėkmingos sektoriaus plėtros ir racionalios miškanaudos.
Ši kritika jokiu būdu nemenkina atskiro miškininko triūso ir laimėjimų. Visose valstybinės miškų sistemos grandyse dirba daugybė darbščių ir kompetentingų žmonių. Tačiau kiekvienas darbuotojas neišvengiamai tampa atgyvenusios valdymo sistemos įkaitu. Ir metai iš metų mažėja vilties, kad padėtis pasikeis. Nebent atsakingi šalies politikai pagaliau „atras“, kokios didelės neišnaudotos galimybės slypi miškų sektoriuje.
******************
Visą dr.Vilio Bruko straipsnį "Miškanaudą didinti galima. Bet ar valstybiškas požiūris įveiks sustabarėjusias tradicijas", skaitykite žurnalo BMM 2008 m. vasario numeryje.
