Naujienos

* Kauno MU investuoja pelną įregistruodami valstybinius miškus ir supirkinėdami miškus iš privatininkų

Kauno urėdija supirkinėja miškus iš privatininkų- jau nupirko 7,7 ha, už kuriuos sumokėjo 50 tūkst. Lt (vidutiniškai- 6500 Lt/ha).

Apie tai, kaip sekasi laisvosios rinkos sąlygomis ūkininkauti „geležines tradicijas“ turinčiame miškininkystės sektoriuje, pasakoja Generalinės miškų urėdijos Urėdų gamybinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas, Kauno miškų urėdijos urėdas Juozas JERMALAVIČIUS, - žurnalisto Polikarpo Ragožio interviu su urėdu 2008-02-09 spausdina "Ūkininko patarėjas" Nr. 17(2217)straipsnyje "Politinė audra nesugriovė miškų valdymo struktūros".

**************************************

 Kitų ūkio šakų verslininkai pavydi miškininkams 2007 m. rezultatų, kuriuos lėmė labai didelė medienos paklausa ir aukštos kainos. Kaip patys miškininkai vertina praėjusius metus?
- Metai buvo ir geri, ir blogi. Pavyzdžiui, gaisringumo požiūriu miškininkai galėjo būti ramūs dėl gaisrų, nes dažnai lijo. Praktiškai nereikėjo laistyti sodmenų. Vandenėlis iš dangaus yra geresnis negu atvežtas iš kitur. Tad miškų džiūvimas stabilizavosi, bet visiškai, ypač ąžuolynų ir uosynų, nenustojo.
Kita vertus, lietus pablogino miško ruošos sąlygas. Vidurio Lietuvos miškų dirvožemiai užmirkę, lietingu laikotarpiu sunku miškavežei išropoti iš kirtaviečių. Todėl užsitęsė miško ruoša. Tik paskutiniais mėnesiais šiaip taip pavyko ją užbaigti.
- O kokie 2007-ieji buvo ekonominiu požiūriu?
- Mūsų urėdija viena mažiausių šalyje (apie 25 tūkst. ha), todėl nedidelės ir kirtimų apimtys. Pagrindiniais kirtimais per metus iškertama iki 280 ha. Pernai pardavėme 62,199 tūkst. kub. m apvaliosios medienos. Pasiekėme 156 Lt/kub. m vidutinę kainą, kuri yra 29 Lt/kub. m didesnė negu 2006 m. ir 10 Lt/kub. m aukštesnė už vidutinę kainą Lietuvoje. Nenorėčiau šį kainos padidėjimą vadinti kainų šuoliu. Kadangi brango viskas, pakilo ir medienos kainos.
Tačiau urėdija turi pajamų ir iš kitų šaltinių. Pavyzdžiui, iš daigyno ir medelyno gavome per 1 mln. Lt, o už transporto paslaugas – apie 0,5 mln. Lt pajamų. Bendrosios pajamos sudarė 11565,7 tūkst. Lt. Tai 2051,7 tūkst. Lt daugiau negu 2006 m. Pelno gavome 1564,5 tūkst. Lt (2006 m. – 1159 tūkst. Lt).
- Kodėl už Kauno urėdijos medieną mokama brangiau? Kaip pavyko taip padidinti vidutinę apvaliosios medienos kainą?
- Mes stengiamės kirsti geriausiu metu. Miško ruošai skelbiame konkursus, pasirenkame patikimiausias įmones. Rangovų darbus atidžiai prižiūri urėdijos specialistai. Todėl mediena pagaminama kokybiškai. Beje, rangovai tik nukerta medžius ir suskersuoja stiebus, o iš kirtaviečių pagamintus sortimentus į sandėliavimo aikšteles mes ištraukiame patys. Stengiamės tai daryti kuo greičiau, kad nesugestų mediena. Be to, visi mūsų miškai dar 2003 m. buvo sertifikuoti pagal „Smart Wood“ veiklos programą.
- Kai kilo medienos kainos, atitinkamai pabrangs ir medienos gaminiai. Verslininkai tą kainų pokytį kompensuos savo produkcijos kainomis. Tačiau jūsų medieną perka ne tik perdirbėjai, bet ir kaimo gyventojai, vos suduriantys galą su galu, nekalbant jau apie pensininkus ir vienišus senolius. Ar dėl to negraužia sąžinė? Juk kubinis metras malkų pabrango dvigubai...
- Turime galimybę malkinę medieną parduoti stačiu mišku. Šiemet numatę tokiu būdu realizuoti 3 tūkst. kub. m malkų. Tai šiek tiek sumažins tą skriaudžiamųjų skaičių. Po kirtimų lieka įvairiausių atliekų, tarp jų ir 0,5-1 m nuopjovų. Tokių atliekų susidaro apie 1,5 tūkst. kub. m. Leidžiame vietiniams gyventojams jų pasirinkti. Štai jau susidaro 4,5 tūkst. kub. m malkų.
Nenoriu teigti, gerai ar blogai, bet jau dabar grįžta A.Smetonos laikai, kada ir žabai būdavo kruopščiai surenkami kaimo žmonių. Kai prieš 17 metų pradėjau čia dirbti urėdu, kasmet urėdijos miškuose supūdavo 5,5 tūkst. kub. m malkų, nes niekas nepirko, nors kainavo 10-15 Lt/kub. m.
- Malkinės medienos pardavimas stačiu mišku ir leidimas pasirinkti kirtimo atliekų – nemenka parama kaimo gyventojams. Bet ką daryti vienišiems senoliams, gyvenantiems vienkiemiuose, atokiau nuo gyvenviečių?
- Turime gražių pavyzdžių, kai pensinio amžiaus žmonėms pasigaminti malkų padeda kaimynai. Na, o vieniši Kauno r. senoliai malkomis aprūpinami centralizuotai. Savivaldybė sudaro sutartį su urėdija, o mes atvežame jiems pagamintų malkų tiesiai į kiemus. 2007 m. taip išvežiojome 800 kub. m. Seneliams malkas parduodame pigiau. Pernai kylant medienos kainoms dėl malkų patyrėme nuostolių.
Daugelis piliečių mums priekaištauja, kad daug medienos supūdome miške, neleisdami jos pasiimti žmonėms. Antai važiuojant iš Kauno į oro uostą (Karmėlavoje) miškų pakelėse matyti vėtros išvartytų medžių, sausuolių, kurių niekas netvarko. Tokiems piliečiams reikėtų žinoti, kad sertifikuotuose miškuose būtina palikti nustatytą kiekį negyvos medienos. Be to, Kauno urėdijos miškuose 800 ha sudaro vadinamosios kertinės buveinės, kuriose gyvena retųjų gyvūnų, vabzdžių, yra paukščių perimviečių, įvairių augalų, įrašytų į Raudonąją knygą. Būtent tos buveinės ir atrodo taip netvarkingai, nes jose ribojama, o kai kuriose - visiškai draudžiama ūkinė veikla. Tačiau ten, kur galima, girininkas niekada neatsakys, ypač pamiškių gyventojams, pasimalkauti. Pamiškių gyventojai – tai girininkų akys ir ausys. Jei tik pasirodo kas nors įtartino, jie tuojau pat praneša girininkui. Už pasimalkavimą gyventojai patalkina sodinant mišką.
Apskritai kalbant malkinės medienos paklausa iškreipta. Malkinę medieną superka ir plokščių gamintojai. Atsirado daugybė fabrikų, kurie nuolat didina gamybą, investuoja lėšas į plėtrą neatsižvelgiant į žaliavų resursus, o paskui reikalauja neįmanomų patiekti kiekių medienos.
- Kurioms įmonėms tiekiate medieną? Ir ar joms pakanka iš jūsų gaunamų žaliavų?
- Vienos urėdijos tiekiami medienos kiekiai dažniausiai netenkina perdirbėjų. Įmonės perka medieną iš kelių urėdijų ir iš privatininkų. Brangiausią ąžuolo medieną parduodame UAB „Boen Lietuva“ (Kietaviškės, Elektrėnų sav.), iš kurios gaminamas parketas. Medieną taip pat tiekiame baldų gamybos įmonėms: UAB „Fornesta“ (Noreikiškės, Kauno r.), Jonavos UAB „Baldai Jums“ ir Panevėžio UAB „Elitėja“. Medieną plokštėms gaminti perka UAB „Girių bizonas“ (Kazlų Rūda). Šie stambieji medienos pirkėjai nuolatiniai. Bet kasmet atsiranda apie 15 proc. naujų, su kuriais pirmuosius metus sunkiau bendrauti.
- Tačiau stambieji medienos perdirbėjai nepatenkinti urėdijų prekybine veikla. Jie stengiasi revizuoti prekybos taisykles, kurpia įvairias pataisas, kuriomis siekia sau privilegijų medienos aukcionuose. Jūsų požiūris į tokius stambiųjų medienos perdirbėjų siekius?
- Po saule vietos turi užtekti visiems. Jeigu ir būtų nuspręsta kažką paremti, tai pirmiausia reikėtų remti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, o dabar stambieji reikalauja juos remti. Tai negražu ir iš krikščioniškų pozicijų, logika neleidžia tai daryti. Stambieji gauna ES lėšų, o smulkieji medienos perdirbėjai prie jų neprieina. Jei remtume tik didžiuosius, smulkieji išnyktų. Konkurencinė tarnyba neleidžia didiesiems susijungti, kad neišnyktų konkurencija. Jeigu vis dėlto taip atsitiktų, susivieniję stambieji medienos perdirbėjai diktuotų žaliavų supirkimo kainas, o savo produkciją stengtųsi parduoti kuo brangiau. Todėl vienareikšmiai sakau, kad visi rinkos dalyviai vienodi.
- Dabartine valstybinių miškų valdymo struktūra nepatenkinti ne tik kai kurie stambieji medienos perdirbėjai, bet ir politikai. Jau ne kartą Seimo komitetuose svarstyti įvairūs jos reorganizavimo variantai. Lietuvos žemės ūkio universiteto miškininkystės mokslininkai siūlė sumažinti urėdijų skaičių iki 9. Bet būta siūlymų palikti tik vieną – Generalinę miškų urėdiją. Jūsų nuomonė dėl valstybinių miškų valdymo reformos?
- Dabar jau šis klausimas nebesvarstomas, nes siūlymuose buvo daug spragų. Kokio lygio mokslininkai berengtų vieną ar kitą variantą, per trumpą laiką visko išanalizuoti neįmanoma. LŽŪU mokslininkai žiūrėjo į reformą tik per ekonomikos prizmę. Šia prasme mūsų urėdija, nors maža, bet stipri. Tačiau gali ateiti laikas, kai ekonomikos stagnacija apims visą pasaulį ir rinkoje nukris medienos kainos. Tokiu atveju mažoms urėdijoms gali kilti problemų. Tada ir reikėtų stambinti urėdijas. Ekonomiškai gal ir sutvirtėtų suvienytos po kelias urėdijos, nes, pavyzdžiui, sujungus dvi urėdijas nereikėtų dviejų urėdų, vyr. buhalterių, sekretorių. Išliktų nepakitęs tik girininkų skaičius. Bet dėl urėdijų stambinimo nukentėtų miškų priežiūra. Pernelyg užimti popierizmu specialistai atitoltų nuo miško. Stambinimą gali lemti tik labai rimtos ekonominės problemos.
Tačiau už ekonominę nė kiek ne menkesnė miškų socialinė funkcija (rekreacija). Ypač tai būdinga didmiesčius supantiems miškams. Kasmet mūsų urėdija investuoja į poilsiaviečių, miško pažinimo takų įrengimą, nepaisydama, kad visi įrengimai miško lankytojų patogumui ir net tautodailininkų medžio drožiniai kasmet suniokojami chuliganų. Neįmanoma suprasti, kodėl pėsčiųjų takais į poilsiavietes važinėjama automobiliais su visu garsu paleistais grotuvais, kodėl, pasibaigus urėdijos atvežtoms malkoms, poilsiautojai plėšia nuo pavėsinės skiedras ir kūrena laužus, kai gali pasirinkti šakų. O mes, dantis sukandę pasibaigus savaitgaliams, surenkame šiukšles ir vėl atstatome, kas buvo sunaikinta.
Dar vienas svarbus dalykas – miško kaip ekosistemos sudėtinės dalies reikšmė. Taigi miškininkai siekia suderinti ekonomines, ekologines, socialines, gamtosaugos, kultūrines ir dvasines visuomenės reikmes. O miškų valdymo struktūros reformatoriai rengia siūlymus atsižvelgdami tik į ekonomiką. Buvęs aplinkos ministras Arūnas Kundrotas ir dabartinis ministras Artūras Paulauskas anksčiau prieštaravo urėdijų stambinimui. Kas žino, kai įsigilins į miškininkystės problemas, gal ir ministras pakeis savo nuomonę.
- Ar jau įsibėgėjo šių metų darbai urėdijoje?
- Labai nepalankūs orai trukdo miško ruošą, kuri praktiškai nevyksta. Neįmanoma ištraukti medienos, o palikti kirtavietėse, kol pradžius, negalima, nes mediena genda. Šiuo metu tęsiame labai didelį Aplinkos ministerijos įpareigojimą – toliau tiksliname ribas ir įregistruojame miškus. Džiugu, kad mes pirmieji šalyje pernai įregistravome 5473 ha miškų. Faktiškai visus darbus, susijusius su miškų registravimu, turėtų finansuoti valstybė, o mes tai darome už savo pinigus. 2007 m. šiam reikalui paskyrėme pusę milijono litų. Tad štai kur investuojame pelną. Tiesa, iš savų lėšų urėdija supirkinėja ir miškus iš privatininkų. Jau nupirkome 7,7 ha, už kuriuos sumokėjome 50 tūkst. Lt.