Naujienos

* K.Labanauskas: apie medžius, parkus, gamtosaugą

Kai kalba pakrypsta apie medžius, šio vyro akys prisimerkia, o žodžiai veja vienas kitą. Medžiai – jo sena meilė. Dėl jų jis pasirengęs daug kam. Vaikščiojanti enciklopedija – taip kai kurie vilniečiai vadina parkotyrininką Kęstutį Labanauską (nuotraukoje).

 "Gal pasirodysiu skeptikas, bet manau, jog nemaža mūsų, visuomenininkų, buvome žmonės, kurie visada per petį dairėsi, ką jo bosas pasakys. Orientacija į valstybės pinigų kapšą bei ministerijų dėmesį buvo ir tada",- paklaustas apie gamtosaugines organizacijas atvirai kalba K.Labanauskas.

Jį vieną dieną gali pamatyti karštai besiginčijantį kultūrininkų dispute Vilniuje, kitą – tolimame Žagarės ar Plungės dvaro parke, kuriuos, kaip ir šimtus kitų Lietuvos parkų, K. Labanauskas yra išvaikščiojęs ir gali pasakoti apie juos ištisas valandas, o trečią dieną, žiūrėk, jis rodo talkininkams, kaip sodinti ąžuoliukus Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne.

„Medžių sodinimas – tai viena galimybių padaryti gražų darbą, kad galėtum prieš išeidamas iš gyvenimo vaikams, anūkams pasakyti: globokite, prižiūrėkite mūsų medžius. Juk tai – mūsų istorijos dalis“, – sako gamtininkas.

Daug metų darbavęsis Lietuvos paminklų restauravimo institute, vėliau Kultūros vertybių apsaugos departamente, dabar K. Labanauskas išėjęs pensijon. Bet nelabai ilsisi – ir dabar jo pilna ten, kur svarstomos kultūros, gamtosaugos ir kitos visuomeninės aktualijos, ir dabar jis, kaip anksčiau, sielojasi dėl pamirštų ir naikinamų Vilniaus želdynų.

K. Labanauską kalbina „Lietuvos žinių“ žurnalistas Feliksas Žemulis.

Vilnius ir kai kurie kiti šalies miestai nuo seno garsėjo žaluma – parkais, skverais. O kaip yra pastaraisiais metais?

Iš pirmo žvilgsnio žalumos nelabai sumažėjo, tačiau ji mūsų miestuose neteko aiškios perspektyvos, nėra ginama. Niekada nežinai, kada ir kuris valdininkas nuspręs, jog tų ar kitų želdynų nebereikia, vietoj jų kas nors bus statoma. Želdynų priežiūra, naudojimas yra išskaidyti, tam nesukurti atskiri savivaldybių padaliniai. Želdynai – viena svarbiausių ekologinių vertybių, tačiau elgiamasi su jais kaip su kokiu palaikiu daiktu, kurį stumdo iš vieno kampo į kitą.

Vienas skaudžiausių praradimų Vilniuje – Buivydiškių parkas. Nemaža parko dalis buvo išdalyta sklypams, ir ten užvirė namų statybos.

Panašus likimas ištiko ir garsaus gamtininko Tado Ivanausko, kurio 125-ąsias gimimo metines neseniai minėjome, sukurtą sodybą Obelynėje prie Kauno. Joje šis plačios erudicijos mokslininkas sukaupė originalų augalų rinkinį, dendrofloristinį parką ir pomologinę – vaismedžių veislių kolekciją – tiesiog paminklą žmogaus kūrybingumui.

Tačiau sūnus pradėjo šią žemę pardavinėti. Buvo galima paieškoti išeities, sumokėti kompensaciją ar rasti kokį kitą kompromisą. Bet buvo nutylėta.

Vis dažniau ir vis daugiau žaliųjų plotų atriekiama namų, viadukų statyboms, keliams, gatvėms. Suprantu, kad neretai tai neišvengiama, tačiau vis dėlto skaudu.

Klausė pageidaudami nekomplikuoti. Prisimenu, mano kolegos susižvalgė ir sako: ką gi, yra svarbesnių dalykų negu medžiai.

Minėtosios liepos ir kaštonai turėtų gulėti ant Aplinkos ministerijos vadovų sąžinės – jie ne tik neprieštaravo, kad šie medžiai būtų nupjauti, bet to dar prašė. Tiesa, keletas kaštonų buvo iškasta ir nežinia kur išvežta – esą pasodins. Abejoju, ar tai pavyko.

Ar patinka naujos vokiškos liepos Vilniaus Gedimino prospekte? Kai kurie miškininkai sako galėję pasiūlyti ne blogesnių, tačiau gerokai pigesnių mūsiškių.

Ir man pakritikuoti liežuvis niežti, bet skubių išvadų nedarysiu. Tie medžiai pateko į sudėtingą aplinką, ir ar ji jiems tiks, dar sunku pasakyti. Galimas dalykas, kad specialiuose medelynuose užauginti medžiai mieste geriau prigyja negu parvežti iš miško medelynų.

Pažiūrėkite, kas atsitinka seniesiems mūsų medžiams, kai labai „sumiesčionėja“ jų aplinka – jie nyksta vienas po kito. Apsiputojusių, grybeliu sergančių liepų pilna visuose šalies miestuose.

Anksčiau jūs rūpinotės žaliuoju Gedimino kalno rūbu – kurį medį ten iškirsti ir kurį – globoti.

Daug tenykščių medžių jau artėja prie natūralios savo gyvenimo pabaigos. Klevų amžius – apie 150 metų, o Gedimino kalnas jais pradėtas želdinti XIX amžiaus pabaigoje.

Tad galbūt jau netrukus Gedimino kalnas vėl taps plikas, koks buvo senovėje?

Manau, dar apie šimtmetį Gedimino kalnas atrodys panašiai, kaip dabar, nes ant jo auga ir atrinkti stipresnieji iš pokariu pridygusių savaiminių medžių.

Planuojama išleisti Želdynų įstatymą. Gal jis palengvins medžių gyvenimą?

Nedaug iš jo tikiuosi, kaip ir iš kitų įstatymų. Teko prisidėti iš pradžių jį kuriant, tačiau kadangi buvau kritiškas, tai manęs nenorėjo klausyti ir matyti darbo grupėje. Jau tada supratau, kad šis įstatymas rašomas biurokratams, mėginamas pritaikyti visoms žinyboms – ne kad jos pagal jį pasitemptų, bet kad jis joms tiktų.

Dar palyginti neseniai veiklumu garsėjo Vilniaus gamtos apsaugos draugija, kurios aktyvus narys buvote ir jūs. Ne kartą ji buvo rakštis sostinės valdininkams. Dabar šios draugijos nebegirdėti. Kas atsitiko? Jau viskas Vilniaus gamtosaugoje gerai?

Gal pasirodysiu skeptikas, bet manau, jog nemaža mūsų, visuomenininkų, buvome žmonės, kurie visada per petį dairėsi, ką jo bosas pasakys. Orientacija į valstybės pinigų kapšą bei ministerijų dėmesį buvo ir tada.

Visuomeninėje gamtosaugoje esama nemažai nusivylimo. Turbūt turi įtakos ir dabartinė kartų kaita. Tarp mūsų buvo daug žmonių, kurie, kaip sakoma, nužengę nuo žagrės ar bent vaikystėje ją matę, – jiems labai niežėjo rankos sodinti medį ar išravėti piktžolę.

Be to, būta didelių visuomenės autoritetų – geografas Česlovas Kudaba, kraštovaizdžio architektas Antanas Tauras ir kiti, kurių nuomonės valdininkai nedrįsdavo neklausyti, nes šviesuoliai numatė daug ėjimų į priekį.

Tarkime, viename paskutinių Č. Kudabos rašinių „Artinimas vakaro“ paminėta tai, kas jau įvyko ir dabar vyksta: blizgučiai, šou „bizniai“ ir panašūs vienadieniai dalykai gožia tikrąsias vertybes.

O dabartinė vadinamoji kompiuterinė karta – išprususi, apsiskaičiusi, tačiau jau be to rankų niežėjimo. Jei dabar jaunimą išjudini – padeda, tačiau didelio noro gražinti gamtą nejaučia. O juk žmogus buvo, yra ir liks gamtos vaikas. Būdamas tik tarp dangoraižių ir kompiuterių jis skursta kaip netinkamoje vietoje ar nevykusiai pasodintas medis.

Kuri vieta Vilniuje jums yra mieliausia?

Žalioji miesto „karūna“ – Kalnų, Pilių ir Sereikiškių parkai. Kuris miestas, ir dar pačiame savo centre, turi tokių nuostabių gamtos turtų? Ten dažniausiai ir vedu savo svečius ar draugus. Tik gaila, kad takai ir laiptai ten vietomis blogi, nelengva jais vaikščioti.

O kai liūdna, prie kurio medžio ieškote stiprybės? Galbūt prie seniausio Vilniuje Sereikiškių ąžuolo?

Ateinu ir prie jo, bet jis truputį slegia savo invalidumu. Dažniau traukiu prie įdomaus ąžuolo, kuris auga Vilnios šlaite netoli Pūčkorių atodangos. Mane traukia šis labai sveikas, gyvybingas medis.

Dar turiu „paguodos našlaitį“ – šis Kalnų parke. Skurdus ąžuoliukas, išdygęs, galima sakyti, per klaidą – kažkoks paukštis jį į krūmą pasėjo, ir ąžuolėlis jį praaugo, išsistiebė, bet, savo nelaimei, turi aršų kaimyną klevą, kuris jį engia.

Neseniai vaikštinėjau po Kalnaberžės parką Kėdainių rajone. Anksčiau jis buvo prižiūrimas, o dabar apleistas. Tačiau kai kuriems kitiems parkams, tarkim, Zyplių ar Vidiškių dvaruose, pasisekė labiau – menininkai, verslininkai juos kelia naujam gyvenimui .

Tai labai sveikintina, nors neretai ir pavojinga. Ne veltui sakoma, jog gerais norais ir kelias į pragarą grįstas: būna, kad tas geradarys siekia parke įkurti tik linksmą kampelį, o apie istoriškumą negalvoja arba tik vaidina galvojantį.

Tačiau vis dėlto gerų pavyzdžių yra daugiau negu blogų. Mes dar ne tiek daug nuo gamtos nusisukę, nemažai žmonių tebeturi gamtamaniškų šaknų, juos intuityviai traukia Žemė ir jos želdynai.

Man skaudu girdėti kalbas, esą tokie jausmai – tik atgyvena, kad ir Lietuva taps kaip, tarkim, Belgija, kur iš žemdirbystės gyvena tik keli procentai žmonių. Bet juk svarbu ne tai. Ar tikrai kiekvienas kompiuterininkas nori visada matyti prieš save tik kompiuterį ir nieko gamtiško? Drįstu tuo abejoti.

Nemažai miesto žmonių net visam laikui pasitraukia iš miesto į kaimą, ir ten juos aplanko kūrybinis įkvėpimas.

Ir kodėl tą žemės trauką reikia vadinti atavizmu, atsilikimu? Manau, tai nacionalinis mūsų bruožas. Reikėtų ne atgrasyti žmones nuo kaimo, o palaikyti jo gyvastį bei tradicinį mūsų gyvenimo būdą, kad jis neišnyktų.

Kuriuos savo darbus laikote pavykusiais, o kas nepasisekė?

Turėjau laimės Paminklų restauravimo institute darbuotis su kultūrininkais, o didžiuoju želdynų mokytoju laikau Leoną Čibirą, su kuriuo taip pat nemažai bendradarbiavau. Drauge su juo įdėjome nemažai pastangų perkeliant didžiąją botanikos sodo dalį iš Vilniaus Vingio parko į Kairėnus. Teko prisidėti ir gaivinant Kauno botanikos sodą, Palangos, Užutrakio parkus. Ypač įsiminė Rietavo parko restauravimas. Garsus šis parkas ir šiandien.

Norėčiau Lietuvos vardo tūkstantmečiui išleisti monografiją apie tūkstantį Lietuvos parkų. Medžiagos turiu sukaupęs daug, parašiau jau apie pustrečio milijono spaudos ženklų.

Visą straipsnį skaitykite: LIETUVOS ŽINIOS > Nr. 1 (11933), 2008 sausio 03 d. > Didysis interviu > Žalias Vilniaus rūbas plyšta ir nyksta