Autorius kiek plačiau pasakoja apie keletą Europoje paplitusių kalėdinių eglučių rūšių:
Paprastoji eglė (Picea abies). Tai viena iš trijų savaiminių spygliuočių rūšių Lietuvoje, dažniausiai sutinkama Lietuvos miškuose. Medynai, kur vyrauja eglės, Lietuvoje sudaro apie ketvirtadalį visų miškų. Medynams augant, juos reikia retinti. Nustatyta tvarka tai atliekant į prekybos taškus ir atkeliauja eglaitės, kur pavirsta kalėdinėmis. Kaip visiems žinoma, jų šakelės gal liaunos, spygliai labai dygūs, o net pastačius į indą su drėgnu smėliu, jie vistiek jau po keleto dienų ima byrėti. Bet sklindantis kvapas malonus - tikras, kalėdinis...
Dygioji eglė (Picea pungens) dažnai dar vadinama „sidabrine". Iš Šiaurės Amerikos į Europą atvežta buvo apie 1860 m. Spygliai turi ryškų melsvą atspalvį, kurio intensyvumas priklauso tiek nuo tipo, tiek nuo gyvybingumo. Kaip kalėdinė eglė gali tarnauti neilgą laiką - jai, kaip ir paprastosioms eglaitėms, greitai pradeda byrėti tikrai labai dygūs spygliai. Tačiau reikia paminėti privalumą - šios eglės šakos labai tvirtos ir gali atlaikyti sunkius kalėdinius žaisliukus ar net tikras žvakutes!
Kvapusis kėnis (Abies procera arba sin. Abies nobilis) yra kilęs iš Šiaurės Amerikos vakarų, ir į Europą pirmąkart įvežtas buvo tik 1930 m. Kaip kalėdinė eglė auginamas Europoje, ypač Danijos plantacijose. Iš ten patenka ir pas mus. Šakojimasis panašus į paprastosios eglės - „aukštais" (menturiais), spygliai minkšti, melsvai žali, kvepia apelsinais. Kvapą sustiprinti galima praduriant žievėje esančius sakotakius.
Kaukazinis (arba normaninis) kėnis (Abies nordmanniana) daugelyje šalių yra populiariausia kalėdinė eglė. Pavadinimas kilęs iš suomių botaniko Nordmann'o, kuris šį kėnį surado 1836 m. Kaukaze. Normaninis kėnis Europoje buvo pritaikytas tik kaip kalėdinė eglė. Jis turi minkštus tačiau tvirtus, neduriančius, blizgius, sodriai žalius spyglius. Laja išauga taisyklinga visomis kryptimis. Tačiau tam, kad pasiektų kambario lubų aukštį, jam reikia augti apie penkiolika metų, todėl tai atsispindi ir didesnėje kainoje.
Duglaso pocūgė (Pseudotsuga menziesii). Prieš ledynmetį Europoje buvusi, tačiau po jo išliko tik Šiaurės Amerikoje. Į Europą ją sugrąžino škotų botanikas Douglas XVIII amžiuje. Jo vardu ir pavadinta. Europoje pocūgė yra viena iš pagrindinių isivyravusių „svetimžemių" medžių rūšių. Duglaso pocūgė turi minkštus liaunus nedygius spyglius, kurie skleidžia gan stiprų, panašų į citrusinių vaisių, kvapą. Laikoma, kad, jei pocūgė nukirsta po šalnų, jos spygliai nuo šakelių nebyra net nudžiūvę. Tačiau kalėdinius papuošalus teks naudoti tik lengvesnius: liaunos ir lanksčios šakelės nulinks net ir nuo jų.
Tradicija puošti eglę kilo prisimenant nuotykius rojuje
Nuo kada ir kodėl mes jas puošiame?
Konkreti kalėdinių eglučių puošimo priežastis nenustatoma. Tačiau aišku, kad šis gražus paprotys nusistovėjo skirtingose kultūrose. Yra žinoma kad lauramedžių, kėnių ir eglių šakos metų sandūroje apsaugai nuo ligų ir blogųjų dvasių buvo naudojamos jau Romos laikais.
Kalėdinių eglučių puošimas obuoliais taip pat yra tradicija, atėjusi iš senų laikų - obuoliai turėtų priminti už prigimtinę nuodėmę paliktą rojų.
Pirmasis kalėdinės eglutės paminėjimas datuojamas 1419 metais. Tada Freiburgo (Vokietijos pietuose) kepykla apkarstė eglę vaisiais, riešutais ir savo gaminiais, Nušurmuliavus šventėms vaikai juos galėjo nusiskinti. Tačiau panašus atvejis minimas tik 1539 metais: tada Strasburgo (Prancūzijos rytuose) katedra papuošė kalėdinę eglę.
Kai kurie istorikai kalėdinių eglučių tradiciją sieja tik su XVII amžiumi, kadangi tuomet medelius imta puošti ne tik saldumynais ir vaisiais, bet ir žvakutėmis. 1775 metais minima, kad Weimare (Vokietija) J. W. Goethe paprastai pastatydavo eglę. Tuo metu kalėdinė eglė buvo atskirta nuo katalikiškosios bažnyčios ir laikoma prastuomenės papročiu. Bet gražios tradicijos, matyt, žmonėse turi polinkį įsigalėti, ir taip perėmus šias tradicijas aristokratijai, jos dėka XIX amžiuje išplito jau masiškai.
1830 m. ant eglučių uždegtos pirmosios girliandos. 1882 m. jos tapo elektrinėmis, ir taip - iki šiol.
Kalėdinės eglutės, papuošalai, apšvietimas - smulkmenos, sustiprinančios švenčių laukimą ir padedančios namų bei širdžių jaukumu užpildyti niūriausias tamsiausio metų mėnesio kertes. Saulės trūkumas teneužmigdo mūsų gamtosauginės sąmonės, ir tęsdami kalėdinės eglutės chronologiją, nesukurkime eilutės „nuo 2xxx prasidėjo plastmasinių eglučių era. Dėl jų neliko natūralių eglučių gamtoje - joms paprasčiausiai pritrūko gryno oro"...
Te mūsų šventės būna šventėmis visiems.
