Naujienos
* V.Ribikauskas: medžioklė privačiuose miškuose - pasityčiojimas iš privačios nuosavybės
Medžioklė privačiuose miškuose - pasityčiojimas iš privačios nuosavybėsUž sumedžiotus privačiuose miškuose ir laukuose užaugusius valstybinius žvėris medžiotojai savininkams “ačiū” nesako. V.Ribikauskas
|
Vytautas Ribikauskas
"Ūkininko patarėjas" 2007-12-01, Nr. 140(2189)
Nuo seno medžioklės plotai buvo priskirti medžiotojų kolektyvams, vadintiems būreliais. Jie buvo sudaryti iš valstybinių miškų ir kolūkių laukų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kolūkių laukai tapo privačių piliečių nuosavybe, privatūs tapo ir dalis valstybinių miškų, o medžioklės ūkyje prasidėjo blaškymasis.
Į mažesnius gabalus suskilinėjo dauguma buvusių medžiotojų būrelių medžioklės plotų, pradėjo steigtis privatūs vienetai. Minimalus medžioklės plotų vienetas nustatytas 300 ha. Vėliau padidėjo iki 1000 ha, žvėrys paskelbti valstybės nuosavybe. Likviduoti maži privatūs medžioklės plotų vienetai.
Tų laikų nomenklatūriniai medžiotojai turėjo savo išskirtinius medžioklės plotus ir šeimininkavo juose kaip norėjo, nepaisydami jokių taisyklių. Gal todėl jie įsitikinę, kad leidus medžioti privačiuose mažuose medžioklės plotų vienetuose bus iššaudyti visi žvėrys. Bet ir dabar tarp medžiotojų kolektyvų ir privačių žemių bei miškų savininkų susiklostė gana keisti santykiai.
Rajonų savivaldybėse sudarytos medžioklės vienetų sudarymo ir jų ribų keitimo komisijos medžioklės plotų vienetus patvirtino daugeliu atvejų pagal anksčiau ilgą laiką medžiotojų būreliams priklausiusias teritorijas, arba geranoriškai, ar per teismus pasidalytas suskilusių buvusių būrelių medžioklės plotų teritorijas.
Medžiotojai pasiliko šeimininkauti tuose plotuose, kur šeimininkavo nuo būrelių atsiradimo sovietmečiu, net nepažindami į medžioklės plotus patekusių žemių ir miškų savininkų. Kokie yra santykiai tarp medžiotojų ir miško savininkų, kurių plotuose medžiotojai šeimininkauja? Rajonų savivaldybėms medžiotojų klubai moka mokestį už leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.
Šis mokestis tiesiogiai priklauso nuo medžioklės vienetų ploto, o ne nuo žvėrių skaičiaus tame medžioklės plote. Dabar gi valstybei mokama už privačių savininkų nuosavos žemės, vandens ar miško plotus. Ar tai neprieštarauja Konstitucijai, nenusprendė nė Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Medžioklės įstatymo nuostatas. Mažų miško valdų savininkams mažai terūpi, kad medžiotojai už jų mišką moka ne jiems, o valstybei. Už keletą hektarų miško grašius tegautų... O medžiotojams nesvarbu, kam mokėti: valstybei ar savininkams.
Taigi tarp smulkiųjų miško savininkų ir medžiotojų - jokių nesusipratimų tarytum ir nėra. Tačiau iki tam tikros akimirkos, kai, sakykime, medžiotojai paprašo miško šeimininko netrukdyti jiems medžioklei savaitgalį savo miško valdoje darbus dirbantį savininką. Tada miško savininkui kyla teisėtas pasipiktinimas: kodėl jis vejamas iš savo nuosavo miško; kodėl medžiotojai neprivalo netgi perspėti, kada vyks medžioklė jo miško plote? Miško savininkai taip pat prisimena valstybinių žvėrių piemenis-medžiotojus, kai randa elninių žvėrių nuniokotus miško želdinius ar bebrų užtvindytus plotus.
Tad kokios miško savininkų teisės medžioklės srityje ir kokios medžiotojų pareigos privačių miškų savininkų atžvilgiu? Jeigu miško savininkas nenori turėti jokių reikalų su medžiotojais, jis gali uždrausti medžioklę savo valdoje. Tereikia parašyti prašymą rajono medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų keitimo komisijai. Netgi nenurodžius svarių priežasčių, kodėl uždraudžiama nuosavame miške medžioklė, komisija paprastai tenkina savininko prašymą.
Tačiau uždraudus medžioklę, savininkui neatlyginama kanopinių žvėrių ir bebrų padaryta žala miškui bei melioracijos įrenginiams. Taip pat privataus miško šeimininkui nekompensuojamos išlaidos, padarytos elninių žvėrių, miško medynų pažeidimų prevencijai (medynų aptvėrimas, repelentų naudojimas, individualios medelių apsaugos ir t.t.).
Jeigu medžioklė privačiame miške neuždraudžiama, savininkas gali tikėtis kanopinių žvėrių ir bebrų padarytos jo miškui žalos kompensavimo. Pagal Medžioklės įstatymą medžiotojų kolektyvai privačių miškų savininkams žvėrių miškui padarytą žalą atlygina tik tuo atveju, jeigu neįvykdomi šių žvėrių sumedžiojimo limitai (šernams ir bebrams sumedžiojimo limitai nenustatomi).
Jeigu miškui žalos padaro kanopiniai žvėrys, kurių medžioklė uždrausta, žalą miško savininkui privalo atlyginti valstybė. Valstybė savininkui žalą atlyginti privalėtų ir tada, kai ji miškui padaroma, nors medžiotojai įvykdo elninių žvėrių sumedžiojimo limitus. Tačiau Medžioklės įstatyme tai neakcentuojama ir miško savininkui šiuo atveju išsireikalauti, kad žala būtų atlyginta, būtų keblu.
Jeigu žvėrys yra valstybės nuosavybė, tai visais atvejais padarytą žalą savininkams turėtų atlyginti valstybė, o tada nuostolius išieškoti iš medžiotojų kolektyvų, jeigu ji padaryta dėl medžiotojų kaltės. Esant dabartinei tvarkai, miško savininkui pasiekti, kad žvėrių jo miškui padaryta žala būtų atlyginta, yra labai sunku, o dažniausiai ir neįmanoma.
Vienok, jeigu savininkas pasiryžta siekti žalos kompensavimo, apie miško pakenkimus per tris darbo dienas, pastebėjęs pažeidimą, raštiškai privalo pranešti rajono savivaldybės mero sudarytai nuostolių skaičiavimo komisijai (pranešti galima ir per tos vietovės, kur padaryta žala miškui, seniūniją).
Komisija žalą privalo įvertinti per 7 dienas, o žala savininkui turi būti apmokėta per 1 mėn. nuo jos dydžio apskaičiavimo dienos.
Žala miškui kompensuojama tik tada, kai dėl žvėrių pakenkimų yra žuvę arba stipriai pažeista tikslinių rūšių medelių: jaunuolynuose - daugiau kaip 20, o vyresnio amžiaus medynuose - daugiau nei 10 proc. Jeigu savininkas turės išlaidų žvėrių miškui daromos žalos prevencijai, gali siekti šių išlaidų kompensavimo.
Pagal Medžioklės įstatymą 70 proc. lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, privalo būti panaudojama prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui. Prašymai išlaidoms kompensuoti pateikiami rajonų savivaldybėms, pridedant išlaidas patvirtinančių dokumentų (sąskaitos-faktūros, darbų įvykdymo paskyros aktai ir t.t.) kopijas.
Dėl išlaidų žvėrių daromos žalos miškui prevencijai kompensavimo kažkodėl kreipiasi labai mažai miško savininkų. Ši kompensacija išmokama tik miškų urėdijoms. Tačiau didėjant pretendentų kompensacijai gauti skaičiui, mažėja kompensacijos dydis, nes mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydis praktiškai išlieka nepakitęs.
Medžiotojų kolektyvai privalo derinti su miškų savininkais, norėdami privačiose miško valdose įruošti stacionarias žvėrių šėryklas, bokštelius, pašarinius laukelius, pašarų saugyklas ir t.t. Miško savininkas turi teisę leisti ar neleisti savo miške vykdyti visas šias biotechnines priemones.
Jeigu miško savininkas yra medžiotojas, jis turi teisę medžioti kartu su medžiotojų kolektyvais, į kurių medžioklės plotus įeina savininko miškas. Tačiau tą teisę gerokai apriboja Medžioklės įstatyme pavartoti žodžiai „susitarus su medžioklės plotų naudotojais“. Susitarus kiekvienam piliečiui, turinčiam medžiojimo teisę, medžioti galima visuose medžioklės plotuose ir ne tik Lietuvoje... Tačiau susitarti ne visada pavyksta, o pagrindinė susitarimo sąlyga - mokestis už teisę dalyvauti medžioklėse. Taigi teisės aktai šiuo metu yra palankesni medžiotojams, o ne privačių žemių ir miškų savininkams. Žinoma, miško savininkai turėtų suprasti, kad savarankiškai medžioti savo mažuose miško sklypeliuose negalės. Anksčiau reikalauta, kad medžiotojų kolektyvai sudarytų medžioklės plotų nuomos sutartis su visais žemių ir miškų savininkais bei valdytojais. Tačiau medžioklės plotų vienete smulkių žemės ir miško savininkų yra labai daug. Dalis jų gyvena toli nuo savo valdų ir niekas neteikia informacijos apie jų gyvenamąsias vietas. Todėl tokių sutarčių ir buvo atsisakyta.
Esant dabartiniam teisiniam medžioklės proceso reguliavimui, reikėtų siekti didesnio medžiotojų ir miško bei žemės savininkų suartėjimo. Galbūt sunkiau bus medžiotojams bendrauti su tais savininkais, kurie gyvena toli nuo savo valdų, tačiau su vietiniais gyventojais tai padaryti būtina. Tad medžiotojai galėtų dalyvauti kaimo bendruomenių renginiuose.
Savo ruožtu miško ir žemės savininkus medžiotojai galėtų kviesti į medžiotojų šventes, medžioklės sezono atidarymus ir uždarymus. O pirmiausia - būtina susirasti vieni kitus, tačiau tai nėra lengva. Kai medžiotojų kolektyvai pažinos savininkus, kurių miškuose jie medžioja, bus galima su jais derinti medžioklių grafikus, medžiotojams prisitaikant prie privačiose miško valdose vykdomų darbų arba, atvirkščiai, savininkams prisiderinant prie medžioklių grafikų. Turi vieni ir kiti išklausyti abiejų pusių norus ir pageidavimus, geranoriškai spręsti bendras problemas.