Naujienos

* Vieniems- kirtimo atliekos, kitiems- vertingas kuras

Kaip išradingi Panevėžio raj. gyvetojai kirtavietėse patys apsirūpina malkomis ir dar kitiems atveža pasakoja laikraščio"Sekundė" žurnalistė Ingrida Nagrockienė, 2007 lapkričio mėn. 5 d.straipsnyje "Miško atliekos vilioja apsukruolius".

Tačiau ne visi nori murkdytis miško klampynėse – baltarankiai mieliau moka nemenkus pinigus už tiesiai į kiemą atvežtas malkas.

Pigiau grybo

Neseniai dvidešimt erdvinių metrų smulkios medienos iš miško atsigabenęs Geležių kaimo gyventojas Artūras džiaugiasi sumokėjęs tik 30 litų. Nors krosnį kūrenti teks ne pačios aukščiausios kokybės malkomis, tačiau kaina, palyginti su skelbiamomis, kai už tokį patį kiekį prašoma daugiau nei tūkstančio litų, atrodo juokinga.

Didelės gudrybės, pasak vyriškio, čia tikrai nėra – paprasčiausiai reikia pasinaudoti girininkijų iškirstais miškų plotais. Po plynų kirtimų biržėse lieka nemažai medienos: stambių šakų ir atraižų.

Toks vadinamasis miško valymas oficialiai įkainotas 4,5-5,5 lito už erdvinį metrą. Tačiau surinktas atliekas, pasak Artūro, sunku tiksliai suskaičiuoti, todėl girininkai skiria tik simbolinę kainą.

„Žiemai trijų kambarių namui man reikėtų apie 40 metrų malkų. Pirkdamas pagal skelbimą iš perpardavinėtojų turbūt sumokėčiau daugiau nei 2000 litų. Tokie pinigai man, neturinčiam nuolatinio darbo, nepasiekiami. O pasimalkauti biržėse nei šimto litų nereikės“, – tikino Artūras.

Ir užsidirbti pavyksta

Turint savo transportą, pasak pašnekovo, galima ir papildomai užsidirbti. Iš kirtimų prisirinkęs medžio atliekų ne vienas jo pažįstamas kaimo gyventojas malkas vežimais parduoda jų stokojantiesiems.

Neskaitant darbo ir transporto sąnaudų, už minimalią kainą prisirinkę medienos tokie pardavėjai už 10 erdvinių metrų prašo 500-600 litų. Toli ieškoti pirkėjų, pasak Artūro, nereikia – malkos išgraibstomos vietinėse apylinkėse.

Paklaustas, kokį kiekį medienos galima prisirinkti girininkijos skirtoje biržėje ir kiek užtrunka toks valymo darbas, geležietis tikino, kad per dvi dienas galima prisimalkauti apie 30 metrų atliekų.

„Mišką valyti tikrai apsimoka, tik ne visada ir ne visi tokių progų gali gauti“, – paaiškino Artūras.

Iki šiol, pasak jo, dėl tokio neblogo uždarbio tarp kaimo gyventojų kildavo tikros peštynės: kai kurie apsukrūs vyrai vieną po kitos vilkdavo pilnas priekabas malkinės medienos parduoti, o kiti lūkuriavo nors vienos savo namams. Mat girininkijos stengėsi riboti tokius pasimalkavimus ir žmonėms tekdavo laukti eilės.

Keliai atviri

Tačiau dabar, pasak Karsakiškio girininkijos girininko Aloyzo Balčio, visi keliai į biržes atviri.

„Anksčiau ribodavome, nes matėme, kad ne sau veža tokius didžiulius kiekius. O dabar leidžiame kiek nori. Jei susimoka, susitvarko, tegu veža ir parduoda – mums negaila. Pasisukiojus biržėse pasitaiko visai neprastų atliekų“, – „Sekundei“ teigė girininkas. Ir nuo šio mėnesio Karsakiškio girininkijoje neoficialiai atidaromas toks pasimalkavimo sezonas. Mat rudeniui baigiantis po visų žemės darbų randama laiko padirbėti miške.

„Nuo seno rudenį kaimo žmonės baigia darbus ir eina į mišką. Tačiau dabar ne kiekvienas nori šlapiuose miškuose rankioti malkas. Anksčiau žmonės buvo pratę malkų žiemai prisikapoti patys, dabar dažniau norima jau paruoštų. Ir tos kainos, matyt, jų visai negąsdina“, – kalbėjo A.Balčys.

Galima ir išsikirsti

Pasak A.Balčio, leidimu pasinaudoja darbo nebijantys malkautojai. Jie, pašnekovo teigimu, randa įvairių būdų užsidirbti bendradarbiaudami su girininkijomis. Šiokio tokio pelno galima gauti ir kertant malkoms tinkamus medžius. Tada jau nebereikia rankioti atliekų.

Prieš dvi savaites medieną 20 procentų pabranginusi Panevėžio miškų urėdija, pačiam išsikertant, už metrą malkinės medienos ima nuo 5,5 iki 8,5 lito – tai priklauso nuo medžio rūšies. Pigiausiai parduodamos eglės ir juodalksniai.

„Atsiranda tokių, kurie iš mūsų perka, o parduoda brangiau. Tačiau tai natūralu, mes neteikiame smulkių paslaugų, todėl atsiranda, kas jas teikia“, – atvirai kalbėjo girininkas.

Malkų nepritrūks

Vyras juokiasi, kad kol kas iš tokio verslo savame krašte nė vienas lobių nesusikrovė, tačiau tiekiant malkinę medieną į Vilnių ar kitus didžiuosius miestus galima ir daugiau uždirbti: „Būtų Vilnius arčiau, tai viską išvežtų.“

Dabar, pasak A.Balčio, tik vienas kitas imasi visus metus sunkių miško kirtimo darbų. Todėl bijoti, kad greitai liksime be malkų, neverta.

„Mūsų rajonas gana miškingas. Vienoje girininkijoje negautų, kitoje atrastų. Ir visai neverta bijoti dėl kertamų miškų, nes saugomų teritorijų vis daugėja. O tos, kurios skirtos naudoti, tai ir turi būti kertamos“, – pabrėžė A.Balčys.