Naujienos

* Mišką reikia ne tik kirsti, bet ir sodinti

Pirmieji miškų sodinimo už Europos Sąjungos paramą dar 2004 m. ėmęsi ūkininkai skundėsi dideliu biurokratizmu ir sparčiai didėjančiomis miško sodinimo išlaidomis. Per kelerius metus biurokratinių kliūčių smarkiai sumažėjo, o 2007–2013 m. sodinti miškus turėtų būti dar lengviau.

Ūkininkus ir kitus žemės savininkus turėtų nudžiuginti ne tik mažėjanti biurokratija, bet ir didėsiančios miškui sodinti 2007–2013 m. skirtos išmokos.

Europos Sąjungos paramą miškams įveisti administruosianti Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) už 1 ha miško įveisimą mokės nuo 3625 iki 12 430 litų sieksiančią paramą, tuo tarpu 2004–2006 m. maksimali parama už 1 ha siekė 5345 litus. Daugiau lėšų bus skiriama ir miško apsaugai bei priežiūrai – po 1035–1726 litus kasmet. Tuo tarpu seniau už miško priežiūrą antraisiais-penktaisiais metais buvo mokama vos po kelis šimtus litų. Nuo šių metų paramą pirmą kartą žadama skirti ir ne žemės ūkio paskirties žemei apželdinti.

„Artojas“ domėjosi, kaip sekasi pirmiesiems mišką už Europos Sąjungos paramą pasodinusiems žmonėms.

Ežero pakrantėje ąžuolynas

Antalaušių kaime prie Alaušų arba vietinių gyventojų vadinamo Balnininkų ežero paveldėjęs daugiau nei 3 ha senelio turėtos žemės Vytautas Stanislovas Pupšys tvirtai žinojo, kad žemdirbiu niekada netaps ir žemės nears. Prieš trejus metus jis vienas pirmųjų Ukmergės rajone pasodino mišką.

„Mano kaulai jau bus supuvę, kai išaugs šis ąžuolynas. Tai investicija ateities kartoms, būsimas nacionalinis turtas“, – rodydamas į medelius, besistiebiančius iš aukštos žolės, pasakojo 64 m. ukmergiškis.

Septynioliktus metus „Sodros“ Ukmergės skyriui vadovaujantis V.S.Pupšys 2 ha buvusios dirbamos žemės apsodino ąžuoliukais, o 1 ha skyrė įvairiems būsimo parko medžiams. Čia žaliuoja liepos, uosiai, klevai, buksmedžiai, skroblai, maumedžiai, kalnų pušys, akacijos, riešutmedžiai ir kiti medžiai.

Tėvui talkino sūnūs

Vyriškį nustebino, kad Lietuvos teisės aktuose niekur neužsimenama apie parkų sodinimą. „Jei mišką pasodinai, negali jame pastatyti jokių statinių, net tualeto. O jei sodini parką, paramos už tai nesitikėk. Pasodinęs nuosavoje žemėje mišką privalau jį prižiūrėti – apsaugoti nuo kenkėjų, miško žvėrių. Nuo savo namų iki šios vietos sukoręs 30 kilometrų, turiu juk kažkur ir įrankius susidėti, nuo lietaus pasislėpti, galų gale atsipūsti po darbų“, – samprotavo ukmergiškis.

Pasak pašnekovo, dabar jau gana neblogai atrodančios jo nuosavos žemės valdos prieš keletą metų buvo neįžengiami brūzgynai. V.S.Pupšiui teko iki šios vietos nutiesti kelių šimtų metrų kelią, o iš artimiausios elektros pastotės įsivesti elektrą.

Trys vyriškio sūnūs: 29 m. Konstantinas, metais jaunesnis Gediminas ir 20 m. Algirdas tris vasaras darbavosi valydami šią apleistą teritoriją. Kiekvieną savaitgalį po darbo čia skubėdavo ir tebeskuba pats V.S.Pupšys.

Vyriškio žmona Danguolė iš pradžių nepritarė sumanymui sodinti mišką. „Tik vėliau, išvydusi rezultatą, suprato, jog aš esu teisus. Dabar ji jau padeda man“, – šypsojosi Ukmergės rajono gyventojas.

Mišką pamėgo dar vaikystėje

Mišką pasodinęs ukmergiškis patikino, kad antrą kartą tokio sunkaus darbo nesiimtų. „Biurokratijos buvo per daug. Gal dabar ar ateityje ir lengviau viskas eisis. Tuo reikėtų jaunimui užsiimti“, – teigė pašnekovas.

Beveik šešerius metus jis tvarkė įvairius dokumentus: kol įsiteisino gautą žemę, vėliau teko pasirūpinti leidimu miškui sodinti, paskui parengti miškotvarkos projektą, skelbti konkursą medelių sodinimo darbams ir t.t.

Keliasdešimt tūkstančių ąžuoliukų V.S.Pupšiui pasodino Ukmergės miškų urėdija, o parką ir jo prieigas žemės savininkas apsodino pats. V.S.Pupšys apie kiekvieną savo pasodintą medelį gali papasakoti ilgiausią jo atsiradimo istoriją: iš kur, kas atvežė ar padovanojo, kokio didumo išaugs.

„Aš pažinojau nemažai miškininkų fanatikų. Vienas iš jų, kai gyvenome Šilutėje, buvo mūsų kaimynas Jonas Brazauskas. Ilgam į atmintį man įsirėžė jo pasakyti žodžiai: „Reikia mišką ne tik kirsti, bet ir sodinti“, – pasakojo V.S.Pupšys.

Nuo žvėrių saugo tvora

Paklaustas, per kiek laiko užaugs jo žemėje pasodinti medeliai, V.S.Pupšys ilgai negalvojęs atsakė: ąžuolynas – per 100 metų, o parkas – per 15–20 metų.

Žodžio kišenėje neieškantis V.S.Pupšys pokalbio metu ne kartą keiksnojo kiškius ir kitus laukinius graužikus. Nuo jų pasodintus medelius jis iš pradžių bandė apsaugoti nupurkšdamas chemikalais, tačiau greitai šio sumanymo atsisakė, kadangi tai ilgas ir varginantis darbas. Mišką jis apsitvėrė tvora.

Kol kas augantys medeliai nereikalauja ypatingos priežiūros. Ąžuolai dar pasislėpę žolėje. Kai iš jos šoktels į viršų, teks genėti jų šakas ir formuoti vainiką. Vyras pasidžiaugė miškui sodinti gauta Europos Sąjungos parama. V.S.Pupšiui buvo kompensuotos ne tik miško įveisimo bei jį juosiančios tvoros pastatymo išlaidos, kompensuojamos ir pasodintų medelių priežiūros išlaidos.

„Įvertinant, jog aš iš viso šito savo darbo turiu tik išlaidas, o ne pajamas, parama, mano manymu, turėtų būti didesnė. Yra kaip yra. Reikia džiaugtis tuo, ką turi“, – šypsodamasis kalbėjo V.S. Pupšys.