Naujienos
* A.Brukas: Komunistinis požiūris į privačią nuosavybę trukdo darniai miškininkystės plėtrai
Atrodė, kad, laikams pasikeitus ir „brandžiam socializmui“ Lietuvoje tapus nebe filosofijos,o veikiauhumoristinės istorijos sąvoka, požiūris į privačios nuosavybės teisę ir savininką turėjo tapti palankus. Tačiau taip neįvyko. Atvirkščiai: vis bandoma trinti ribas tarp nuosavybės ir blogybės ar net tarp savo teises įgyvendinančio savininko ir nusikaltėlio,- žurnalo "Baltijos miškai ir mediena" rugpjūčio mėn. numeryje rašo nusipelnęs lietuvos miškininkas, LMSA vicepirmininkas Algirdas Antanas Brukas .
BMM straipsnio " Senų ideologinių prietarų ledas vis dar neištirpęs " 1 dalį skaitykite čia...>>>
BMM straipsnio" Senų ideologinių prietarų ledas vis dar neištirpęs " 2 dalį skaitykite čia...>>>
***
Žemės nuosavybė – blogis?
Ypač nepalankus požiūris formuojamas į žemės ar miško savininkus, kurių valdos yra saugomoje ar rekreacinėje teritorijoje. Jei savininkas parduoda tai, kas yra jo, – tai jau spekuliacija ir siekimas pralobti. Nekilnojamojo turto rinkos aktyvėjimas normalios ekonomikos šalyse pripažįstamas kaip teigiamas reiškinys, o teisė valdyti savo turtą yra savaime suprantamas laisvos visuomenės požymis. Noras dorai užsidirbti ir tapti turtingesniam irgi ne nuodėmė, o progreso variklis. Bet pas mus – ne. Pernelyg daug biurokratinių kliūčių tvarkytis savo valdoje. Sunykti pasmerkiamos senos sodybos ir ištisi kaimai, kai neleidžiami bent kiek didesni renovavimo darbai ar pastangos gerinti socialines sąlygas, nekalbant jau apie naujas statybas. Apskritai visos negerovės miškuose bandomos aiškinti tik privačios nuosavybės atsiradimu. Atrodo, ir ne vienam politikui tampa daug naudingiau rodytis „valstybininku“ bei „viešųjų interesų gynėju“ ir taip medžioti rinkėjų balsus, iš tiesų rūpinantis ne visuomenės, o privačiais tam tikrų asmenų ar nedidelių klanų interesais. Dažnai išeina, kad eilinių Lietuvos piliečių interesų, susijusių su jų nuosavybės teisėmis į žemę, mišką, vandenis, nebelieka kam ginti. Rekreacijos poreikiams miškų pakanka Imtis šio straipsnio paskatino neseniai vykęs karas su buvusiais miško savininkais dėl keleto šimtų hektarų miško grąžinimo miško parkuose. Prezidentas vetavo įstatymo pataisas, kurios būtų leidę tai padaryti. Artėjant pakartotiniam įstatymo svarstymui Seime, visi žiniasklaidos kanalai panaudoti agitacijai už draudimą; argumentus galima apibendrinti vienu sakiniu: „Privatininkai nori atimti iš visuomenės paskutines gražiausias Lietuvos vietas.“ Ir Seimas pasidavė. Rezultatas – skriauda dar keletui šimtų Lietuvos žmonių, kurių protėviai nuo baudžiavos panaikinimo ar dar seniau gyveno tose vietose, turėjo čia savo žemių bei miško. Paveldėtojų nusivylimas suprantamas, nes tose vietose žemė brangi. Bet gal ką labai reikšmingo laimėjo „visuomenės interesas“? Nelaimėjo nieko, nes čia to intereso ir nėra. Lietuvoje jau beveik prieš dešimtmetį buvo įteisinta daugiau negu 58 tūkst. ha įvairių rekreacinės paskirties valstybinės reikšmės neprivatizuojamų miškų. Didžiausi jų plotai yra pajūryje – visas Kuršių nerijos nacionalinis parkas ir miškai, esantys 7 km pločio juostoje prie Baltijos jūros bei Kuršių marių; kita dalis išsidėsčiusi po visą Lietuvą, kaip tik gražiausiose ir realiai poilsiui naudojamose vietose. Privatūs parkai – neblogesni Be valstybinės reikšmės miškų, įskaitant, žinoma, ir miško parkus, rekreacinių miškų statusas buvo suteiktas dar keliolikai tūkstančių hektarų privačių bei rezervuotų privatizavimui miškų. Nebūdinga, kad privačiame sektoriuje rekreaciniai miškai būtų naikinami ir verčiami kitos paskirties teritorijomis (neseniai STT atskleistas atvejis Trakų istoriniame nacionaliniame parke – veikiau išimtis – red. past.). Mat įstatymas vienodai griežtai reglamentuoja ūkininkavimo režimą abiejuose sektoriuose. O viešiems rekreacijos poreikiams sėkmingai pritaikomi ir privatūs miškai; pavyzdys gali būti Grūto parkas prie Druskininkų, Europos parkas prie Vilniaus, taip pat neseniai atsivėręs lankytojams skirtas poilsio kompleksas tarp Palangos ir Darbėnų – „Pas Juozapą“. Puikiai tarnauja poilsiui ir kaimo turizmo sodyboms priskirti miškai. Taigi nors rekreacinės paskirties miškų privačiame sektoriuje daug mažiau ir jie prastesnėse vietose, bendram labui šie miškai kai kur panaudojami net geriau negu valstybiniame sektoriuje. Tad kam užkliūtų, jei toji nedidelė miško parkų dalis atitektų buvusiems teisėtiems savininkams ir taptų privatūs? Kas inspiravo propagandinę kampaniją prieš jų grąžinimą? Mes neturime saugumo tarnybų ar STT galimybių tai išsiaiškinti. Be to, idėjų ar nuomonių skleidimas nėra nusikalstama veikla. Vis dėlto labai nustebino patikimų „kurmių“ tvirtinimai, kad vienas iš svarbesnių finansuotojų ir organizatorių buvo mano jau geru žodžiu minėto Europos parko savininkas. Tikri ir tariami viešieji interesai Gali atrodyti nesuprantama, kodėl privataus parko savininkui rūpi agituoti tautą ir Seimą kitiems savininkams miško parkų negrąžinti. Mat ponas G. Karosas savo puikų parką įkūrė ne tėviškėje, o gavęs mišką svetimoje teritorijoje, priklaususioje kitam savininkui, kuris jau seniai tą plotą nori atsiimti. Pastaruosius kelerius metus įvairiose instancijose ir vyksta nesibaigianti kova tarp apsukraus verslininko ir užsispyrusios buvusio dvarelio žemių paveldėtojos. Priėmus nuostatą, kad miško parkai negali būti grąžinami buvusiems savininkams, išsyk ir tas ginčas išsispręstų parko įkūrėjo ir dabartinio savininko naudai. Tad stengtis yra dėl ko net lipant per kitų galvas. Nors, tiesą sakant, įstatymų mišrainę maišė ne ponas G. Karosas, jokiu būdu jo negalima už tai kaltinti, o ir parkui įkurti mišką jis gavo, o ne pasivogė. Nėra tokios demagogijos, kurios nesiimtų dėl savos naudos naujieji lietuvaičiai. O kadangi šiuo metu visuomenę labiausiai galima sugraudinti kovojant ne už savo privatų, bet už viešąjį interesą, tai ir tarp naujųjų lietuvaičių tokių kovotojų vis daugėja, kaip kadais tarp sąjūdininkų įsitaisydavo kėgėbistų... Mat jeigu žmogus nenori, kad šalia jo pilaitės būtų statomas kitas namas, kuris užstotų vaizdingą panoramą, o juo labiau toks statinys, kuris savo kaimynyste galėtų sumažinti jo sklypo rinkos vertę, tai pilaitės savininkui prabunda didžiulė meilė gamtai, noras po langu įsteigti saugomą teritoriją ir atsiranda įspūdingi oratoriaus gabumai liaupsinant viešąjį interesą. Nėra privatininko – nėra problemos Tačiau šie spalvingi kovotojai prieš privatininkų nuosavybę (žinoma, tik prieš kitų nuosavybę) nėra patys gausiausi ir įtakingiausi. Kita, daug gausesnė ir galingesnė, grupė – tai įvairaus rango biurokratai ir net visos biurokratinės struktūros. Jų apstu Aplinkos ministerijos sistemoje, bet taip pat ir savivaldybėse bei apskričių administracijose. Iš dalies šių žmonių pastangos suprantamos. Jie susiduria su realia problema – privačiomis savavališkomis statybomis ir kitokia savavališka veikla. Kita vertus, dalis kaltės dėl tos savivalės tenka ir pačioms biurokratinėms struktūroms, kurios prikepė tokių reglamentų, kurių, norint ką nors nuveikti, neįmanoma nepažeisti. O biurokratams dėl to atrodo, kad apribojimų dar per maža ir veržles reikia veržti dar stipriau ir kad lengviausia šias problemas spręsti išsaugant kuo didesnį žemės kiekį valstybės rankose. Pagal principą: nėra privatininko – nėra ir problemos. Kai kas, matyt, jau pamiršo, kad tai buvo vienas iš pagrindinių socializmo kūrimo metodų. Kolūkiams žlungant, miškai išgelbėti Nuožmių privačios miškų nuosavybės priešininkų pastaruoju laikotarpiu gausėjo tarp valstybinių miškų tarnybos pareigūnų, ypač aukštesnėse grandyse. Sunku nusakyti priežastis, bet veikiausiai jos subjektyvios. Atkūrus nepriklausomybę, keletą pirmųjų metų valstybės miškininkų požiūris į atsiradusį privatų miškų ūkį buvo labai pozityvus. Atsimintina, kad, pradėjus irti kolūkiams, visus kolūkinius miškus, kurie turėjo būti sugrąžinti buvusiems savininkams, perėmė globon valstybiniai miškininkai. Taip šie miškai buvo išsaugoti tiek būsimų savininkų, tiek ir visos visuomenės labui. Jų neištiko išgrobstyto kito kolūkinio turto likimas. Be to, buvo patvirtinti apie 1 mln. ha užimantys valstybinės reikšmės miškų plotai. Taip suformuotos racionalesnės ribos tarp valstybinių ir privačių masyvų, užkertant kelią grėsusiam geriausių valstybinių miškų „iškandžiojimui“. Be abejo, išsaugoti švaresnį miškininko mundurą ir sumažinti korupcijos mastus padėjo draudimas valstybinės miškų apsaugos pareigūnams turėti privačias lentpjūves ir vienokiais ar kitokiais būdais jose dirbti, nors tam kai kas priešinosi – esą tai žmogaus teisių pažeidimas. (O kiek būtume išvengę problemų, jeigu žemės reformos matininkams irgi būtume uždraudę dalyvauti žemės pirkimo ir pardavimo operacijose!) Teigiamą požiūrį į privatų sektorių rodė ir urėdijose bei girininkijose savininkams teikiama pagalba, konsultacinės tarnybos įkūrimas, leidinių miškų savininkams rėmimas. Galų gale esminis klausimas, kiek Lietuvoje, baigus reformas, turėtų būti valstybinių ir privačių miškų, buvo sprendžiamas bene optimaliai: abiejų nuosavybės formų miškų turės būti maždaug po lygiai. Tai leido atkurti socialinį teisingumą, t. y. sugrąžinti miškus visiems buvusiems savininkams bei jų paveldėtojams ir formuoti du gyvybingus, galinčius tarpusavyje konkuruoti ūkio sektorius, taip pat tenkinti ir visuomenės socialinius bei ekologinius interesus. Privačiuose miškuose kertama mažokai Deja, maždaug nuo 1998–1999 m. privatūs miškų savininkai atstumti nuo urėdijų ir girininkijų, sunyko konsultacijų tarnyba, vietoj jos neregėtai padaugėjo kontrolierių. Kažkam, matyt, prireikė pasirodyti kaip dideliems valstybininkams, o protingesnio kelio nesugalvota... Nuolat stengiamasi įteigti blogą nuomonę apie privačių miškų tvarkymą; esą valstybės valdose miškai tik saugomi ir auginami, o grobuonys savininkai tik kerta... Kaipgi iš tikrųjų yra su tais kirtimais valstybiniame ir privačiame sektoriuje per pastaruosius 10 metų – ne pagal kieno nors rypavimus, o pagal statistinius duomenis, kuriuos pateikia valstybinės tarnybos? Iš viso Lietuvoje 1996–2005 m. iškirsta 55 mln. m³ medienos. Valstybiniame miškų sektoriuje, kuris iš viso valdė apie 1 mln. ha žemių, medynai, kuriuose buvo leista kirsti, užėmė 932,5 tūkst. ha. Šiame plote per 10 metų buvo iškirsta 39,6 mln. m³ likvidinės medienos, t. y. kasmet vidutiniškai po 4,25 m³ iš 1 ha. Privačiame sektoriuje galimų naudoti medynų plotas kito: nuo 212,4 tūkst. ha 1996 m. iki 717,2 tūkst. ha 2005 m., vidurkis – 469,5 tūkst. ha. Per tuos dešimt metų buvo iškirsta 15,4 mln. m³ likvidinės medienos, t. y. kasmet vidutiniškai po 3,28 m³ iš 1 ha. Taigi kirtimų intensyvumas privačiame sektoriuje buvo 23 proc. mažesnis nei valstybiniame. Vien pasidairius po privačius miškus akivaizdu, kad jie nepakankamai ugdomi, o kai kur neatliekami ir sanitariniai kirtimai. Yra ir nenukirstų perbrendusių medynų. Jeigu privatininkai kaip dera atliktų reikalingus kirtimus, tai abiejuose sektoriuose kirtimų intensyvumas būtų labai panašus. Kas laimi iš kainų augimo Pramoninkai kelia kitą labai realią problemą – ar privatus sektorius sugebės pateikti į rinką tiek medienos, kiek galėtų? Mūsų prognozės pramoninkams nėra palankios ne tik dėl nepakankamų ugdomųjų ar sanitarinių kirtimų, bet ir todėl, kad netolimoje ateityje gali atsirasti ES kompensacijos už atsisakymą kirsti brandų mišką. Tad perteklinių kirtimų privačiuose miškuose nebuvo, nėra ir greičiausiai nebus; gali pasitaikyti tik kirtimo tvarkos pažeidimų vienoje ar kitoje valdoje. Tad kam naudingas melas apie tariamą savininkų grobuoniškumą ir jų supuvusį mentalitetą? Gali būti, kad tuo siekiama kuo ilgiau išsaugoti dabartinį valstybinių miškų ekonominio reguliavimo modelį, kuris nenaudingas pačiai valstybei, kaip tų miškų savininkei. Apie esamos sistemos nepalankumą valstybei akivaizdžiai byloja kad ir toks faktas. Jau nuo 2001 m. tolydžio didėja parduodamos pagamintos medienos kainos. Lietuvoje vidutinė pagamintos medienos 1 m³ kaina 2001 m. buvo 75,1 lito, o 2005 m. – 103,8 lito, t. y. pajamų už 1 m³ parduotos medienos gauta net 28,7 lito daugiau. Panašus lygis išliko ir 2006 m., o šįmet dar pagerėjo. Valstybiniuose miškuose per metus pagaminama ir parduodama beveik 4 mln. m³. Taigi vien iš kainų augimo gaunami milijonai. Logiška, kad turėtų didėti ir miškų savininkės valstybės pajamos. Tačiau, esant mūsų ekonominiam modeliui, valstybė savo dalies negauna, nes kainų augimą lydi didinamos išlaidos ar net gamybos mažinimas (2005 m. kirsta 115 tūkst. m³ mažiau nei 2001 m.). Medienos gamyba vis pelningesnė Kad rinkos tendencijos miškų ūkiui palankios, man, privačiam miško savininkui, teko pačiam įsitikinti. Savo miške esu kirtęs dvi maždaug po 2,5 ha ploto biržes – vieną 1998 m. ir vieną 2006 m. Nors 1998 m. pats organizavau medienos gamybą ir užsiėmiau realizacija, pajamos buvo gerokai mažesnės. 2006 m. mediena buvo pabrangusi tiek, kad vien kainų skirtumas visiškai kompensavo gamybos išlaidas. Gerokai daugiau pajamų mokesčio pavidalu (15 proc. mano pajamų) teko ir valstybei. O valstybiniame sektoriuje stačią mišką urėdijos gauna „už ačiū“ ir tada parduoda rinkos kaina. Tiesa, daromi vadinamieji privalomieji atskaitymai į bendrųjų miško reikmių finansavimo programą, bet jie yra daugiau kaip tris kartus mažesni negu mokestis, kurį nuo gautų pajamų sumoka savininkai. Visi kiti mokesčiai („Sodrai“, PVM ir t. t.) abiejuose sektoriuose vienodi. Nepaisant šios diskriminacijos, privatus miškas jo savininkams tampa vis reikšmingesnis kaip pajamų šaltinis. Dabar savininkams, atmetus gamybos sąnaudas bei mokesčius, kasmet lieka gerokai daugiau kaip 100 mln. litų pajamų. Savo ruožtu iš to praturtėja ir valstybės biudžetas. Visos kitos miškų funkcijos, tiek ekologinės, tiek socialinės, irgi išlieka gyvybingos ir naudojamos visuomenės labui panašiai kaip ir valstybiniame sektoriuje: gerina orą, saugo dirvožemį, juose gyvena tos pačios gyvūnijos rūšys. Valstybės miškų švaistyti nedera Bet šis straipsnis skirtas ne valstybės ekonominėms problemoms nagrinėti. Jei valstybei patinka, tegul išlieka esama ekonominė sistema. Bet elementari tvarka ir tikras visuomenės interesas reikalauja, kad didėjančios miškų ūkio pajamos nebūtų dirbtinai mažinamos, o toliau didėtų ir būtų naudojamos ne prabangos dalykams, o, pavyzdžiui, miško keliams tiesti, dirvonuojančioms žemėms želdinti, miškams išpirkti saugomose teritorijose, rekreacinei įrangai plėtoti. Užuot sprendus šiuos klausimus, keliami dirbtiniai šurmuliai – tai užsipuldinėjamas privatus sektorius, tai kuriamos tokios valstybinio sektoriaus reformos, kurių įgyvendinimas tik padidintų išlaidas ir viską sujauktų, kaip, pavyzdžiui, naujausias planas iš 42 Lietuvos urėdijų padaryti 9. Kita vertus, pasigirdę siūlymai net valstybinės reikšmės miškais atlyginti už valstybės išperkamas miestų ar kitų objektų žemes yra nepriimtini. Tai sukeltų ne tik panašų piktnaudžiavimų srautą, kokį sukėlė teisių perkelti žemės ir miško valdas dalijimas, bet dar ir daugelį kitų neigiamų padarinių. Kompensuoti galima būtų lėšomis, gautomis pardavus rezervuotus privatizavimui miškus, jeigu tokių liks užbaigus reformą. O šiandien kalbėti apie valstybinės reikšmės miškų privatizavimą nėra jokio rimto pagrindo. Tegul toliau plėtojasi abu sektoriai. Kas gimdo neokomunistines nuotaikas? Iki šiol paliko pėdsaką mūsų jaunos valstybės klaidos bei nesėkmės pereinant prie rinkos ekonomikos ir demokratijos: nusikalstamų grupuočių dalyvavimas privatizacijoje ir jos pavertimas „prichvatizacija“, nesirūpinimas daugybės darbininkų likimu, beatodairiškai demontuojant Sovietų Sąjungos poreikiams sukurtą stambiąją pramonę ir socialistinį žemės ūkį, žmonių nuskurdimas ir priverstinė emigracija, valdininkų savivalė bei korupcija, žemės reformos vykdytojų machinacijos ir daugelis kitų gerai žinomų negerovių. Tai palanki terpė vešėti gražiems, bet dažnai pusiau neokomunistiniams užmojams ginti nuskriaustuosius nuo turtuolių daromų niekšybių ir apskritai iš principo priešiškam požiūriui į privačią nuosavybę bei savininkus. Tokios nuotaikos neretos tarp inteligentų – nuo „žaliųjų“ iki įvairia intelektualine, kultūrine, menine veikla užsiimančių piliečių. Nors ši „antiprivatininkų“ grupė gali imti skelbti pačias netikėčiausias ir nerealiausias idėjas, man ji yra pati patraukliausia, jai niekada nejaučiau ir nejaučiu pykčio. Tai arba neteisingos informacijos paklaidinti, arba tam tikrų idėjinių įsitikinimų žmonės. Jie dažniausiai tiki, kad kovoja su blogiu. Tik nereikia pamiršti, kad praktiškai įgyvendinamos tos idėjos virsta pasibaisėtinomis diktatūromis ir net žmonių naikinimu. Tačiau argi dabar neokomunistinė ideologija ir toji kova su nuosavybe bei privačiais savininkais pas mus turi perspektyvų? Rinkos ekonomika laimi visur Gyvenimas po truputį gerėja. Tą jau matome ne vien iš ūžiančių prekybos centrų ar lengvųjų automobilių gausos. Klesti gyvenamoji statyba, prekyba nekilnojamuoju turtu (taip pat ir miškais), didėja turistų srautai, mažėja bedarbių. Ekonomikai augant, galbūt valstybei pavyks grąžinti senas skolas savo gyventojams. O svarbiausia – pradėjo gausėti vadinamasis vidurinis gyventojų sluoksnis, kuris greitai sudarys pilietiškos tautos pagrindą. Nepanašu, kad neokomunistinių idėjų laikysis žemdirbiai, pradėję gauti solidesnę paramą iš ES. Jų nerems ir nuosavuose žemės sklypuose nuosavus namus pasistatę ar besistatantys gyventojai. Ir privačių miškų savininkai, kurių skaičius artėja prie ketvirčio milijono, vargu ar pasiduos gražiai pseudoideologijai. Galų gale ir išlikusiame pagrindiniame pasaulinio komunizmo bastione – Kinijoje – privatus verslas ir privati nuosavybė jau nesmerkiama kaip kadaise. Pavojingiausia – nusikaltėlių oligarchija Iš tiesų pas mus, kaip ir visur, blogybė yra ne privati nuosavybė, ne turtas ir ne tie, kas jį valdo. Blogybė yra tada, kai turtu disponuoja nusikaltėliai. Smulkius, nepralobusius nusikaltėlius gaudo policija, jie teisiami, sodinami į kalėjimus, visuomenė vienaip ar kitaip pajėgia su jais tvarkytis. O su turtuoliais nusikaltėliais daug sudėtingiau: jie lenda į valstybines bei visuomenines struktūras, papirkinėja, apsimeta tuo, kuo naudinga, ir už juodus darbus dažniausiai lieka nebaudžiami. Bet nuo tokių neokomunistinės idėjos tikrai neišgelbės. Būtų apmaudu, jeigu dalis valstybinės tarnybos miškininkų liktų „paskutiniai pagonys“ Vakarų ir Vidurio Europoje, kovojantys su privačia nuosavybe ir su miškų savininkais. Tačiau jau minėta racionali pirmųjų nepriklausomybės metų patirtis, kai buvo išsaugotas nesugriautas miškų ūkio sektorius, leidžia manyti, kad nereikalingos rietenos ir vieni kitų paišymas juodomis spalvomis baigsis. Bent jau naujos miškų nacionalizacijos tikrai nebus. Tikėtina, jog ir gamtosaugos biurokratai suvoks, kad jie negali būti vieninteliai aukščiau visko, kad ir gamtosaugai galioja subalansuotos plėtros reikalavimai, kad privatus žmogus su savo nuosavybe ir veikla yra ne kenkėjas, potencialus pažeidėjas, bet normali mūsų aplinkos ir visuomenės dalis.
