Naujienos

* Regioninio parko vardas Upytės gyventojams kelia ne pasididžiavimą, o pasipiktinimą

Žemė tapo našta

Dalį trijų dešimčių arų sklypą sumanęs padovanoti dukrai upytietis Juozas Jakubonis susidūrė su jį apstulbinusia kliūtimi. Pasirodo, netgi ne kokioje vaizdingoje vietovėje, o pačiame miestelio centre gyvenantis vyriškis su savuoju sklypu daryti ką nori neturi teisės vien todėl, kad Upytė patenka į Krekenavos regioninio parko teritoriją.

„Mes, upytiečiai, esame užspęsti kaip kokie indėnai rezervate – savo sklypų dalyti negalime, plėstis irgi ne. Nesvarbu, kad čia nei paežerys, nei paupys – absurdiška situacija, ir tiek. Aš prie parlamento sausio 13-ąją stovėjau, o tapau indėnu ir jokios laisvės nematau“, – piktinosi J.Jakubonis.

Vien todėl, kad gyvena regioninio parko teritorijoje, upytiečiui per didelis sklypas tapo našta. Kad žemėje nesikerotų piktžolės, vyriškis dukrai numatytame sklype pasisodino jam nereikalingų bulvių.

„Man tas sklypelis absoliučiai jokios naudos neduoda, o dukra jame namą gal galėtų pasistatyti“, – teigė pašnekovas.

Dėl nelemtojo sklypo J.Jakubonis užtarimo kreipėsi ir į rajono merą Povilą Žagunį, ir į rajono Savivaldybės Architektūros skyriaus vedėją Saulių Glinskį, tačiau žemės reikalai nepajudėjo iš vietos.

Logikos neįžvelgia

Aklavietėje jaučiasi atsidūręs ir vos už kelių kilometrų nuo Upytės ūkininkaujantis Antanas Zopelis. Regioninio parko statusas vyriškiui užkerta kelią plėsti ūkį. Pagal dar 2002-aisiais Vyriausybės patvirtintą reglamentą saugomose teritorijose naujai statomų pastatų aukštis negali viršyti 9,5 metro, o statiniai, nepriklausomai nuo sklypo dydžio, negali užimti daugiau nei 300 kvadratinių metrų.

„Visa veikla stabdoma, nes neįmanomos jokios rimtesnės statybos. Pavyzdžiui, 2000 kvadratinių metrų angaro jau nebeleidžiama pasistatyti. Bet juk negaliu iš čia pasitraukti tiek į ūkį investavęs. Čia – žemdirbiškas kraštas, koks dar gali būti regioninis parkas“, – stebėjosi A.Zopelis.

Upytei tekęs statusas absurdiškas atrodo ir seniūnijos Žemėtvarkos skyriaus vyriausiajai specialistei Nijolei Kudarauskienei. Moteris neslėpė nerandanti logiško paaiškinimo, kodėl Upytei taikomi tokie pat apribojimai kaip šalies perlu vadinamai Neringai.

„Koks regioninis parkas gali būti miestelio centre? Suprantu, kad tokie griežti reikalavimai keliami miškų apsuptam ir vaizdingoje vietoje esančiam Čiūrų kaimui, bet Upytė tikrai tėra regioninio parko prielipas“, – įsitikinusi N.Kudarauskienė. Jos nuomone, problema išsispręstų, jei Čičinsko kalnu garsėjanti gyvenvietė tiesiog būtų atskirta nuo parko teritorijos.

„Mums iš viršaus tokį statusą nuleido žmonių nuomonės nė nepaklausę, o dabar ir kenčia, ypač ūkininkai“, – pripažino žemėtvarkininkė.

Pasak Architektūros skyriaus vedėjo S.Glinskio, norinčiųjų dalyti sklypus yra ne vien Upytėje. Su ta pačia problema susiduria ir Krekenavos regioniniam parkui priklausančių Naujarodžių bei pačios Krekenavos gyventojai. Valdininkas sutinka, kad saugomų teritorijų statusą apibrėžiantys teisės aktai neišbaigti.

„Aišku, priimant įstatymą ne visi klausimai iki smulkmenų buvo išnagrinėti. Upytės centre gal ir galima būtų sklypą dalyti, bet teisės aktai tam prieštarauja“, – teigė S.Glinskis.

Trūksta aiškumo

Krekenavos regioninis parkas įsteigtas 1992-aisiais. Pasak jo direktoriaus Algimanto Kavaliausko, nustatant parko ribas vyko diskusijos, ar jam turėtų priklausyti ir Pašilių stumbrynas, tačiau nė kalbos nebuvo, kad į saugotinų teritorijų sąrašą galėtų būti neįtraukta seniausia rajono gyvenvietė Upytė.

„Tada sakiau, kad parkas be stumbryno būtų kaip drugelis be sparnų, bet kaip galima suabejoti Upytės reikalingumu? Gana ir to, kad tarp Čičinsko kalno ir gyvenvietės tarybiniais laikais nutiestas asfaltas sudarkė memorialinės vietovės vaizdą – dabar niekas to neleistų“, – pabrėžė direktorius.

Vadovą nustebino, kad patys upytiečiai savo gyvenvietę vertina tik kaip parko prielipą. Istoriniuose šaltiniuose Upytės vietovė paminėta dar 1254 m. XIV-XVI a. joje stovėjo pilis, iš kurios teliko Čičinsko kalnu vadinamas piliakalnis, vėliau minima čia buvus dvarą, miestelį. Iki šių dienų išlikusi XIX a. antrojoje pusėje Upytėje pastatyta medinė bažnyčia.

„Gerai, kad dar apie Čičinsko kalną žmonės yra girdėję. Daug yra keistuolių – nieko nežino, niekuo nesidomi, o labai kategoriški. Iš to per didelio žinojimo žemėtvarkininkai tokių kliauzių šalies paveldui pridaro“, – pažymėjo A.Kavaliauskas. Vis dėlto ir gan griežtai atrodančiuose teisės aktuose palikta vietos interpretacijai. Pavyzdžiui, nors numatyta, kad regioniniame parke tegali iškilti tradiciniai statiniai iš tradicinių medžiagų, tačiau kas slepiasi po tokiais nurodymais, anot A.Kavaliausko, aiškiai niekur nėra parašyta.

„Tradicinėmis laikomos iki 1940-ųjų naudotos medžiagos ir buvusi architektūra, bet kas tam priskirtina vidurio Lietuvoje, niekur nėra konkrečiai paaiškinta. O žemaičiai tokias studijas turi“, – pastebėjo parko direktorius. Pasiteiravus, kuo remiantis tokiu atveju taikomi apribojimai, A.Kavaliauskas pateikė pavyzdį: įsivaizduokite, kaip atrodys ant kalno skardinis angaras.

Siūlyti neskuba

Vis dėlto yra vilčių, kad gyvenantiesiems Krekenavos regioniniame parke taikomi griežti reikalavimai sušvelnės. Per artimiausius porą metų ketinama parengti specialųjį parko tvarkymo planą, pagal kurį gali būti keičiamos rekreacinės, ūkinės veiklos zonos.

„Gal prieš dešimtmetį priimant saugomoms teritorijos taikomą reglamentą nebuvo atsižvelgta į ūkininkavimo perspektyvas. Gal naujajame plane atsiras zonų, kur užstatyti bus leidžiama daugiau nei 300 kvadratinių metrų plotą. Žmonėms palankių pakeitimų atsiras“, – vilčių parko gyventojams suteikė A.Kavaliauskas.

Anot jo, planas bus rengiamas atsižvelgiant į žmonių pateiktus pasiūlymus. Savo pageidavimus, direktoriaus teigimu, gyventojai gali išsakyti užpildydami anketas. Tačiau apie pastarąsias prisipažino nieko negirdėję ne tik indėnais pasijutę upytiečiai, bet ir pačios Upytės seniūnijos darbuotojos.