Naujienos

Gamtos ištekliai pasaulinėje rinkoje kasmet brangsta. Tai visada buvo bloga naujiena mažai gamtos turtų turinčiai Lietuvai. Tačiau šiais metais mokesčių mokėtojus aplankė tarsi ir nebloga žinia: staiga ir smarkiai pabrango mediena. Valstybės biudžetas turėtų gauti daugiau pajamų. Kartu kyla sunkiai tramdoma pagunda iškirsti kuo didesnius miškų plotus. Tad brangstanti mediena – tikras ar tariamas pavojus miškams?

Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su aplinkos viceministru Zdislovu Truskausku. Straipsnis publikuojamas 2007-08-27 dienraščio straipsnyje "Brangstanti mediena – tikras ar tariamas pavojus miškams?"

Siūlome susipažinti.

* * *

- Kas svarbiau Lietuvai: užsidirbti iš pabrangusios medienos ar išsaugoti šalies žaliąjį rūbą?

- Kalbant apie Lietuvos miškų ateitį svarbu įvertinti tai, kas vyksta ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje.

Mūsų planetoje yra apie 4 milijardus hektarų miškų. Jie užima apie 30 procentų Žemės ploto. Atrodo daug, tačiau įspūdingas ir kitas skaičius: kasdien nuo Žemės veido dingsta, t.y. iškertama, apie 20 tūkstančių hektarų miškų. Nuo 1999-ųjų iki 2005-ųjų miškų pasaulyje sumažėjo 3 proc. Žinoma, jog tai jaudina pasaulio visuomenę.

Beveik 15 metų Jungtinių Tautų Miškų forumas suko galvą, ką daryti.

Tik šiemet forumo dalyviai pasirašė deklaraciją, kurioje iškelti keturi svarbiausi tikslai: sustabdyti miškų nykimą, ieškoti būdų, kad miškai teiktų kuo didesnę ekonominę, socialinę ir ekologinę naudą, mėginti padidinti saugomų miškų teritorijas ir atrasti lėšų šiems tikslams įgyvendinti.

- Ar šie Jungtinių Tautų tikslai turės kokios nors įtakos Lietuvos miškams?

- Žinoma. Ir ne tik teigiamos. Bet kokios pastangos sustabdyti besaikį miškų naikinimą (ypač tai pasakytina apie Centrinę bei Pietų Ameriką) reiškia, jog medienos kiekis pasaulinėje rinkoje ateityje mažės, o kainos augs. Dėl to naujų problemų iškils ir Lietuvai.

Pirmąjį pavojaus signalą išgirdome jau šių metų pradžioje: Rusijai įvedus eksporto muitus, Europoje staiga pristigo medienos bei pakilo jos kainos. Natūralu, kad pramonininkai, privačių miškų savininkai ėmė spausti aplinkosaugininkus, kad Lietuvoje būtų kertama daugiau miškų.

- Ar mūsų valstybė turi galimybių apsaugoti miškus nuo pagundos kirsti kuo daugiau?

- Jei lyginsime miškų padėtį Lietuvoje su pasaulinėmis tendencijomis, pas mus nėra taip blogai: miškų čia ne mažėja, o daugėja.

Kasmetė mūsų miškų apskaita rodo, jog miškų plotai padidėja 4-5 tūkstančiais hektarų. Nežinau, ar tuo galima vien tik didžiuotis – miškais savaime apauga ir nedirbami žemės plotai.

Bet yra ir tokia statistika: valstybinių miškų urėdijos kasmet pasodina po 1200-1500 ha miškų.

2004-2007 metais iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų buvo gauta daugiau nei 90 milijonų litų naujiems miškams įveisti. Suabejojome, ar galėsime tokią sumą panaudoti, kadangi privačių miškų savininkai iš pradžių didelio noro neparodė. Pirmaisiais metais apsodinome miškais apie 600 hektarų plotą, o šiais metais jau 4,5 tūkstančio hektarų.

Taigi iš daugiau kaip 90 milijonų litų 60 milijonų tikrai bus panaudota.

- Puiku! O kiek miškų per metus iškertama? Kokie plotai virto nykiomis dykynėmis?

- Yra geležinė taisyklė, kad valstybinės miškų urėdijos privalo atsodinti tiek miško, kiek jo iškerta. Esu įsitikinęs, kad tokios tvarkos yra laikomasi.

- Ar tokios taisyklės galioja ir privačių miškų savininkams?

- Privačius miškus prižiūri regioninės aplinkos apsaugos agentūros. Jų pareiga stebėti, kad ir privačiuose miškuose būtų ūkininkaujama laikantis šalies įstatymų.

- Kiek šalyje yra miškų kontrolierių ir ką jie gali?

- Iš viso yra 120 miškus prižiūrinčių aplinkos apsaugos specialistų. Jie tikrai gali daug.

- Tačiau miškinguose rajonuose akis bado plynai iškirstų miškų plotais sudarkytas kraštovaizdis. Todėl sunku patikėti, kad viskas taip gerai.

- Norėčiau paaiškinti, jog miškų kirtimas savaime nėra blogybė, nors tai ir labai jaudina visuomenę. Reikėtų suprasti, jog miškas savaime sunyksta, jei brandūs medynai nėra iškertami.

- Tačiau net sovietmečiu tiek daug iškirstų plotų Lietuvos miškuose nebūdavo, kiek jų gali pamatyti dabar.

- Taip yra dėl to, jog iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo tik 9 procentai brandžių miškų. Dabar jų jau turime apie 20 proc. Suprantama, jog dabar miškų ir kertame dvigubai daugiau.

Lietuvoje neleidžiama plynai iškirsti daugiau nei 8 hektarų miško. Toks gali būti didžiausias iškirstas plotas. Bet stengiamės, kad ir jų būtų kuo mažiau, kad kertama būtų laipsniškai, kai dalis jaunuolyno paauga.

- Dabar privačių miškų savininkai kimba į atlapus gamtosaugos specialistams, kad šie nepagrįstai riboja privačių miškų kirtimą. Kurie jų teisūs?

- Kirtimų apimtis Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, reguliuojama įstatymais. Valstybinių miškų urėdijos ir privatininkai negali kirsti miško kiek tik panorėję, jei staiga pakyla kainos ir atsiranda galimybė daug uždirbti.

Miškai inventorizuojami: apskaičiuojama, kiek yra brandžių medynų ir kiek jų galima iškirsti.

Lietuvos Vyriausybė yra nustačiusi, jog mūsų šalyje galima iškirsti ne visą prieaugį, o tik 80 proc. Lietuvoje kasmet priauga 12-13 milijonų kubinių metrų medienos, iškertama apie 50-60 proc. prieaugio. Apie 60 proc. miškų prieaugio iškerta ir dauguma Europos šalių. Gal tik išskyrus Švediją, Suomiją. Ten tas skaičius siekia 70 proc. ir daugiau.

- Kodėl pas mus paplitusi nuomonė, kad skandinavai savo miškų nekerta, o tik taikosi į Lietuvos miškus...

- Pramonininkai, naudojantys savo gamybai medieną, taip negalvoja. Jie baksnoja į statistinius duomenis ir reikalauja, kad Lietuvoje būtų kertama daugiau.

- Politikos kuluaruose nuolatos klajoja įvairiausi scenarijai, kaip privatizuoti Lietuvos miškus. Ar tai būtų išmintinga?

- Manau, jog nei dabartinė valdžia, nei kuri kita politinė partija nesiryžtų pardavinėti miškų. Žinoma, tokių kalbų pasitaiko. Kai kas mano, jog privatininkai miškuose ūkininkautų geriau. Bet tai tik kalbos.

- O kokia yra Europos Sąjungos valstybių nuostata?

- Negirdėjau, jog per pastaruosius dešimtmečius Europos valstybės būtų pardavinėjusios valstybinius miškus. Greičiau vyksta atvirkštinis procesas: valstybė supirkinėja privačius miškus. Kiek žinau, taip daroma Švedijoje, Lenkijoje.

Man pačiam teko pasikalbėti su Švedijos miškininkais. Jie pasakojo, jog 2005 metais Švedijoje valstybinių miškų administracija supirko iš privačių savininkų 200 tūkstančių hektarų miškų.

- Kodėl?

- Plečiamos saugomos teritorijos, stengiamasi puoselėti gamtą, kraštovaizdį, pritaikyti miškus rekreacijai. Kai miškas yra privatus, savininkas sprendžia, ką su juo daryti. Ne visada pavyksta su savininku susitarti.

Esu nekart ir Lietuvoje susidūręs su savininkų priekaištais, kad jiems neleidžiama plynai iškirsti atgauto miško. Kai kuriems savininkams visiškai nesvarbu, ar tai būtų draustinis, ar regioninis, ar nacionalinis parkas: jie nori kuo greičiau gauti naudos.

- Ar mūsų valstybė taip pat supirkinėja miškus iš privatininkų?

- Taip. Aplinkos ministerijos saugomų teritorijų tarnyba pernai tam tikslui išleido daugiau kaip milijoną litų.

Valstybinių miškų urėdijos yra įpareigotos 1 procentą nukirsto bei parduoto miško vertės skirti miškams saugomose teritorijose pirkti. Bet šis procesas vyksta vangiai, nes miškų savininkai užsiplėšė didžiules kainas.

- Išeitų, jog valstybė tik pirks miškus, bet niekam jų nė pėdos neparduos...

- Ne visai taip. Restitucijos procesas eina į pabaigą. Šių metų sausio 1 d. tų miškų, kurie buvo rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti, buvo 350 tūkst. ha.

Liko apie 150 tūkst. ha miškų, neradusių savo savininko.

Manau, kad tie masyvai, kurie ribojasi su valstybiniu mišku, galėtų būti perduodami administruoti miškų urėdijoms, o tie, kurie nutolę nuo valstybinių miškų ir yra įsiterpę į privačių savininkų žemes, turėtų būti parduoti tų žemių savininkams.

Privačiose žemdirbių valdose įsiterpusių, kitų bešeimininkių miškų šalyje yra apie 60 tūkst. ha.

- Kiek galima uždirbti, pardavus medieną?

- Apytiksliai už 1 ha galima gauti apie 30 tūkstančių litų.

- O kiek kainuoja tokį pat plotą apsodinti?

- Vienam hektarui atsodinti tektų išleisti 2-2,5 tūkst. litų.

- Akivaizdu, kad savininkas, pardavęs iškirstą medieną, nemenkai uždirba, kad galėtų atsodinti mišką. Kodėl tada plyti didžiuliai apšnerkšti, krūmais apaugę iškirstų miškų plotai?

- Apie 20 proc. iškirstų miškų plotų lieka neatsodinti. Dažniausiai tie miškai yra parduoti asocialiems asmenims – jų baudomis nepagąsdinsi. Todėl pagal išgales iškirstus ir neatsodintus miškus stengiasi atnaujinti valstybinių miškų urėdijos.