Naujienos

Įsiplieskus diskusijoms dėl miškininkystės pertvarkos, jos sumanytojai nusprendė nebeskubėti,- rašo 2007-07-27 dienraštyje "Lietuvos žinios" Feliksas Žemulis straipsnyje "Valstybės miškų reforma - kryžkelėje"

Valstybinius Lietuvos miškus ketinama privatizuoti - vietoj 42 miško urėdijų bus įsteigta viena įmonė, o kai ji bankrutuos, šalies miškai jau bus pigiai supirkti.

Pelningai dirbančios miškų urėdijos tampa tokios galingos ir savarankiškos, kad vis mažiau paiso Generalinės miškų urėdijos ir Aplinkos ministerijos nurodymų, tad tenka mauti joms apynasrį.

Nueinantiems nuo politikos arenos socialdemokratams reikia naujų gerų darbo vietų - dėl to prireikė kurti naujas miškų urėdijas vietoj senųjų.

Sumažinus urėdijų skaičių pinigai už medienos pardavimą bus kaupiami mažesnio būrio žmonių rankose - turtingųjų turtas dar greičiau didės.

Tai tik kelios iš keliolikos versijų, kurias dėsto oponentai kalbėdami apie Aplinkos ministerijos ir Generalinės miškų urėdijos užmojį pertvarkyti šalies miškininkystę. Pasak jų, šia reforma siekiama perleisti stambiesiems pramonininkams valstybės miškus, kurių vertė - maždaug 7 mlrd. litų.

Ar tikrai valstybiniai miškai ir juos prižiūrintys miškininkai - prie bedugnės krašto? Apie tai - interviu su aplinkos viceministru miškininku Zdislovu Truskausku, kuriam Aplinkos ministerijoje pavesta kuruoti šalies miškus.

Sukūrė Kauno miškininkai

- Oficialūs duomenys rodo, jog valstybiniai miškai, kurių plotas - 1,05 mln. hektarų, valdomi lyg ir gerai: iš 42 juos prižiūrinčių miško urėdijų nebankrutuoja nė viena, atlyginimai miškininkams mokami laiku, kasmetinės pajamos iš miškų siekia beveik 380 mln. litų, į valstybės biudžetą įplaukia apie 100 mln. litų mokesčių. Tad kas paskatino kurti dar vieną miškų reformą - kreipti ugnį į save?

- Kiekviena solidi žinyba, juo labiau miškų sistemos, privalo turėti savo veiklos perspektyvinį planą. Tai nurodoma Vyriausybės dokumentuose, tokius planus turi ir aplinkinių šalių miškininkai. Todėl Aplinkos ministerija 2005 metais užsakė miškų mokslininkams sukurti Valstybinio miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 metų strateginio plano projektą.

Plano rengėjams buvo pasiūlyta išanalizuoti Europos šalių miškų ūkio ir miško pramonės patirtį, numatomas tendencijas bei pateikti siūlymus, kaip, atsižvelgiant į vietos ir pasaulio ekonomikos realijas, turėtų būti tvarkomi Lietuvos valstybiniai miškai ir miško pramonė po kelerių metų.

Šio darbo konkursą laimėjo Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai, vadovaujami rektoriaus Romualdo Deltuvo. Per pusantrų metų jie ir parengė minėtą dokumentą.

Dabar daugelis šiame plane įžvelgia tik miškininkystės reformą, o juk ten atsakoma ir į daug kitų miškininkams aktualių klausimų: kaip ateityje bus atkuriamas, saugomas miškas ir t. t.

Per daug ar per mažai?

- Lietuvos miškininkų sąjunga, šalies Miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija tvirtina, kad pagal šį planą vietoj 42 miškų urėdijų įsteigus tik 9 ar net vieną valstybinę miškų įmonę, be darbo liktų apie 700 miško darbuotojų. Tai tiesa?

- Plane tokio skaičiaus nėra. Tačiau tenka atvirai pasakyti: taip, dalies darbuotojų tektų atsisakyti. Lietuvos miškų ūkyje nuolatinių specialistų (neturiu galvoje samdomų ir laikinai priimtų žmonių) dirba 3 kartus daugiau negu, pavyzdžiui, Austrijoje, Estijoje ar gretimoje Latvijoje.

- Vakar svečiavausi pas vieną girininką. Jis aiškino, jog iš tikrųjų miško specialistų pas mus yra perpus mažiau negu Vakaruose. Pasak girininko, dauguma mūsų miško darbuotojų - nekvalifikuoti darbininkai, kurie be specialistų pagalbos mažai ką nutuokia miške.

- Galbūt iš dalies jis teisus. Be to, daugelyje Vakarų šalių, kitaip negu pas mus, priešgaisrine miškų apsauga, rekreacija juose rūpinasi ne miškininkai, todėl jų mažiau. Ir vis dėlto šią problemą anksčiau ar vėliau teks spręsti - ji tempia žemyn ekonominius rodiklius.

Kaip išsaugoti žmones?

- Kiek dabar žmonių dirba Lietuvos miškų sistemoje?

- Šių metų sausio 1-osios duomenimis, 2800 specialistų (darbininkai į šį skaičių neįtraukti): urėdai, jų pavaduotojai, inžinieriai, buhalteriai, ekonomistai, girininkai ir jų pavaduotojai, eiguliai, medelynų viršininkai ir t. t. Beje, nepriklausomybės metais įdiegus ekonomikos ir technikos naujovių, maždaug tūkstančio žmonių mūsų sistemoje jau nebeliko.

Pora pavyzdžių. Daugelyje Vakarų valstybių visoje miškų sistemoje dirba keliolika buhalterių, o Lietuvos urėdijose jų - apie 300. Centriniame miškų sistemos aparate, kitaip sakant - įstaigose, pas mus dirba net apie 900 žmonių: iš 3 žmonių 2 - miške, 1 - kontoroje. Austrijoje, Estijoje, Latvijoje visai kitaip: 9 - miške, 1 -kontoroje.

- Regis, į užsienį išvykstančių lietuvių srautas dar padidės... Iš ko gyvens darbo netekę žmonės, ypač provincijoje?

- Miško specialistų - darbuotojų, turinčių miškininkų diplomus, - privalome išsaugoti kuo daugiau. Mano nuomone, galima išsaugoti ir dabartinį urėdijų skaičių, gal net jį padidinti, kad kiekviename rajone būtų po vieną. Tačiau dėl jų funkcijų dar reikėtų pasitarti - galbūt buhalterinė apskaita, medienos ruoša, prekyba ir kitos sritys turėtų būti specializuotos.

- Bet ar šios urėdijos būtų suinteresuotos gerai dirbti, jei ne nuo jų priklausytų medienos kaina ir kiti panašūs ekonomikos dalykai?

- Tektų paieškoti svertų, kaip jas suinteresuoti.

Privatizuoti nesiryžtų

- Ar įmanoma, kaip teigia jūsų oponentai, po šios reformos Lietuvos valstybinius miškus privatizuoti?

- Neįsivaizduoju, kokia politinė jėga ryžtųsi tai daryti. Niekur pasaulyje taip nebuvo, kad valstybė imtų parduoti savo miškus, gal tik kadaise Indonezijoje, tačiau Europoje - jokiu būdu. Senojo žemyno šalys perka miškus iš privačių savininkų. Pavyzdžiui, Švedija užpernai supirko 300 tūkst. hektarų privačių miškų.

- Ar mūsų valstybėje tai bus daroma?

- Jau pradedama. Pernai miškams iš privačių savininkų supirkti urėdijos gavo apie 1,5 mln. litų. Tiesa, nupirkta kol kas nedaug - maždaug 50 hektarų, mat dar nesibaigė žemės reforma, nuosavybės teisių į miškus atkūrimas. Daug kas net stebisi: nespėta grąžinti savininkams jų miškų, o jau superkate.

Be to, ne visi privatūs miškai mums parankūs. Tarkim, jei pusės hektaro privatus miškelis yra už kelių kilometrų nuo valstybinių miškų masyvo, kaip jame ūkininkauti? Todėl pirmiausia bus perkami tokie, kurie yra šalia valstybės miškų. Pirmenybė bus teikiama ir saugomoms teritorijoms. Valstybės miškininkai pajėgūs jas prižiūrėti, o privatininkai tokių teritorijų dažniausiai tik kratosi.

Žmones keičia mašinos

- O gal šie reformos siūlymai - tik bandymas sekti vakarietiška globalizacijos ir centralizacijos mada? Tačiau pati gamta biologinės įvairovės pavyzdžiais įrodo, kad globalizacija - pragaištinga. Gyvenimas vyksta ciklais - ar po šios mados neteks grįžti prie smulkesnių darinių? Antai sovietiniais laikais miškų ūkiai buvo sujungti į gamybinius susivienijimus, ir ta pertvarka nepasitvirtino. Ar neatsitiks taip ir dabar?

- Prisimenu, kai prieš keliolika metų lankiausi Švedijoje, tenykštis miškininkas profesorius pranašavo: nebe už kalnų laikas, kai miškininko koja nebepalies miško: jį sodins ir prižiūrės technika, kirs ir išveš taip pat mašinos. O mes įpratę, kad miškininkas kone kiekvieną medį apžiūri, apglosto, jei reikia kirsti - paženklina, bet apgailestaudamas... Tačiau tokia globalizacija miškuose jau pasiekė daugelį šalių, matyt, ateis ir pas mus.

- Tad ar negrįš ir sovietinės sibirietiškos biržės, monokultūros bei panašios bėdos?

- Tokie pavojai realūs. Todėl viso pasaulio žalieji ir protestuoja prieš globalizaciją, ragina išsaugoti kuo daugiau natūralių miškų. Taip tvarkyti miškus rekomenduojama ir per pasaulinius miškininkų kongresus.

Nusprendė neskubėti

- Daug miškininkų teigia, jog apie šį miškininkystės reformos planą yra menkai informuoti - gal todėl ir sklinda įvairūs gandai. Ar nevertėtų šio plano paskelbti Aplinkos ministerijos ar Generalinės miškų urėdijos interneto tinklalapiuose?

- Galbūt. Urėdijoms jį padalijome. Tegul žmonės paskaito ir apsvarsto, juk negali būti taip, kad dauguma nesupranta to, kas aišku vienam ar keliems.

- Kokia šio plano ateitis, kada jį pradėsite įgyvendinti?

- Dar reikia svarstyti, diskutuoti, tartis. Pavyzdžiui, urėdams pasiūlėme panagrinėti visų, ne tik savo šalies, urėdijų veiklą. Buvo sudarytos šešios darbo grupės, jos jau pateikė savo išvadas. Kai žmonės įsigilina į problemas tarsi iš šalies, ne tik iš savo varpinės, daug kas ima atrodyti kitaip.

Skubėti neverta. Net jei ta reforma ir nebūtų įgyvendinama, metus kitus tikriausiai nieko neatsitiktų - daugelis urėdijų kol kas dirba pelningai. Tačiau reikia mąstyti ir apie ateitį. Tad anksčiau ar vėliau teks racionalizuoti miškų valdymą. Nebūtinai viskas bus daroma taip, kaip parašyta tame perspektyviniame plane. Galbūt bus apsispręsta įgyvendinti tik kai kuriuos jo siūlymus.

Tačiau laukti, kaip siūlo kai kurie oponentai, kol silpniausios urėdijos visai nusistekens, irgi ne išeitis. Jos ilgai kabintųsi už šiaudo - mokėtų savo darbuotojams minimalią algą, minimaliai investuotų ir t. t. Ir jei prisidarytų skolų, bankrutuotų - juk urėdijos yra valstybės įmonės, joms galioja Bankroto įstatymas.

- Ar tuomet privatizuoti jų prižiūrimus valstybės miškus būtų įmanoma?

- Ne. Tačiau teismui paskelbus bankrotą per varžytynes būtų išparduodamas kitas urėdijų turtas - pastatai, technika. Joms tai reikštų katastrofą.

Padaugėjo brandžių medynų

- Daug žmonių įsitikinę, jog ne tik privatūs, bet ir valstybiniai miškai kertami pernelyg intensyviai.

- Medžių kirtimas suderintas su jų prieaugiu: iškertama mažiau negu priauga. Valstybiniuose miškuose per metus gaunama apie 7 mln. kubinių metrų medienos. Šių metų Vyriausybės patvirtinta pagrindinių kirtimų norma valstybiniuose miškuose - 2,4 mln. kubinių metrų, dar 1,3 mln. sudaro tarpinio naudojimo kirtimai. Taigi iš viso leista iškirsti 3,7 mln. kubinių metrų medžių - beveik perpus mažiau negu priauga. Dėl įvairių priežasčių paprastai iškertama maždaug 100 tūkst. kubinių metrų mažiau.

Privačiuose miškuose kasmet iškertama 2,5-2,7 mln. kubinių metrų medžių, tad iš viso Lietuvoje per metus gaunama 6,2-6,3 mln. kubinių metrų medienos.

- Tačiau sovietmečiu buvo kertama perpus mažiau.

- Taip, tada valstybės miškuose buvo kertama 3,3 mln., o kolūkiniuose - 0,6 mln. kubinių metrų, iš viso - apie 4 mln. kubinių metrų. Dar milijoną kubinių metrų medienos įsiveždavome iš Karelijos ir kitų SSRS vietų. Tačiau tada daugiau ir neturėjome iš ko kirsti - brandūs medynai tais laikais sudarė tik 9 proc., mat miškai buvo labai iškirsti prieš karą, jo metais ir pokariu. Teko užauginti naują miško pamainą. Ir dabar brandaus miško Lietuvoje yra net 19,7 procento. Todėl ir kertama daugiau.

Beje, estai miškų turi maždaug tiek pat kaip mes, tačiau kerta daugiau - 8-9 mln. kubinių metrų kasmet.

Kliūčių bus mažiau

- Kaip sekasi atkurti miškus - pavyzdžiui, įgyvendinti Miškingumo didinimo programą?

- Visi iškirsti valstybės miškų plotai atželdinami, be to, veisiami nauji miškai. Aišku, kol nebaigta žemės reforma, miškų urėdijoms nelengva gauti iš apskričių administracijų plotų naujiems miškams veisti, tačiau ir šis darbas juda: kasmet urėdijos įveisia šiek tiek daugiau kaip 1000 hektarų naujų miškų, privačių žemių savininkai - apie 2000 hektarų.

Dalis miškų atželia savaime. Tokiu būdu per pastaruosius keletą metų Lietuvos miškai padidėjo apie 150 tūkst. hektarų. Tiesa, atželia daugiausia ne tokie vertingi medžiai - drebulės, baltalksniai, bet tai galima pakoreguoti.

- Pernai "Lietuvos žinios" nemažai rašė apie tai, kad ūkininkams sunku savo žemėse veisti miškus: gausu biurokratinių kliūčių, o ir kompensacijos už tuščią lauką ar ganyklą didesnės negu už įveistą mišką. Ar padėtis nepasikeitė?

- Su Žemės ūkio ministerija susitarėme miškų veisimo tvarką privačiose žemėse gerokai supaprastinti. Ir išmokas už veisiamus miškus pasiūlėme padidinti - nuo 7 iki 11 tūkst. litų už hektarą (suma priklauso nuo medžių rūšies). Šie mūsų siūlymai svarstomi Briuselyje. Tikiu, kad jiems bus pritarta.

- Kai kurie ūkininkai norėtų auginti ir plantacinius miškus.

- Lietuvos energetikos strategijoje planuojama įveisti apie 30 tūkst. hektarų greitai augančių medžių - karklų, baltalksnių. Norintys to imtis ūkininkai irgi bus remiami.

Be abejo, tokios plantacijos nedaug panašios į tikrą mišką, tačiau labai reikalingos biokurui ir kitiems atsinaujinančios energijos ištekliams gaminti. Mūsų šalyje energijos tokiu būdu kol kas pagaminama vos keli procentai, o štai Švedija planuoja nuo 2020 metų visą jai reikalingą energiją gaminti tik iš atsinaujinančių išteklių.

Miškininkams - paranku

- Dabar diskutuojama, ar statyti Lietuvoje celiuliozės gamyklą. Ar nenukentėtų tuomet mūsų gamta? Ar reikia šios įmonės - juk medienos Lietuvoje nėra labai daug?

- Aišku, miškininkams paranku, kai medienos pirkėjų yra daugiau. Tačiau ne nuo mūsų norų ir valios priklausys, ar bus ta įmonė Lietuvoje, ar ne. Pastatyti tokią brangią gamyklą neturi lėšų nei mūsų valstybė, nei mūsų verslininkai - tai galėtų padaryti tik užsienio investuotojai. Be abejo, gamtai ji darytų įtaką.

- Argi visuomenė negalėtų pasipriešinti tai statybai?

- Teoriškai - taip. Tačiau šiaip sau, be niekur nieko juk neuždrausi. Bet kuris investuotojas turi teisę pareikšti: noriu statyti, prašau pateikti sąlygas - aš jas įvykdysiu.

- Anksčiau buvote vienas Generalinės miškų urėdijos vadovų. Kur dirbti lengviau - ten ar čia?

- Ten buvo paprasčiau. Čia tenka kuruoti ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus, kurių yra 800 tūkst. hektarų ir 240 tūkst. savininkų. Tai irgi labai svarbus miškininkystės sektorius, turintis daugybę problemų. Planuojama parengti ir privačių miškų perspektyvinį plėtros planą.

Parengta bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija