Naujienos

Laikraštyje "Ūkininko patarėjas" 2007-05-19, Nr. 57(2106) Rasa Prascevičienė savo straipsnyje "Paežerių tvoros aukštesnės už įstatymą?" rašo:

Dar iki Lietuvos stojimo į ES aukštuose tarptautiniuose kuluaruose buvo prognozuojama, kad mūsų ežeringa ir miškinga šalis ateityje turėtų tapti “Europos plaučiais”. Todėl nieko stebėtino, kad kiekvienais metais atostogas Lietuvoje renkasi vis daugiau didmiesčių išvargintų vakariečių. Jie bei didesnes pajamas turintys patys lietuviai paprastai poilsiauja Baltijos pajūryje arba vis populiarėjančiose kaimo turizmo sodybose.
Tačiau ir visi kiti miestiečiai, o ir kaimo gyventojai, įsikūrę mažiau vaizdingose vietovėse, atėjus vasarai mielai pasinertų į gaivų ežero vandenį. Bet dažnai paaiškėja, kad dabar paežerės, kurioje galbūt poilsiauta ne vienerius metus, taip lengvai jau nebepasieksi – keliukas jos link suartas, prie ežero – tvora, o ant vartų – įspėjantis užrašas, jog tai – privati valda. Nors šalyje galiojantis Žemės įstatymas visiems piliečiams lyg ir suteikia vienodas galimybes naudotis gamtos turtais.
Juk Lietuvoje yra ir tikrų gamtos mylėtojų grupių. Tai - moksleiviai, šeimos su mažamečiais vaikais, žvejybos, vandens, pėsčiųjų turizmo mėgėjai. Būtent šie žmonės dažniausiai ir nedrįsta atkelti nūnai paežerių krantus juosiančių svetimų tvorų vartų. Kita vertus, galima suprasti ir paežerių teritorijų savininkus, kuriems po savaitgalių tenka kuopti neprašytų svečių paliktas šiukšles bei gesinti rusenančias laužavietes. Todėl šį šeštadienį “Ūkininko patarėjas” klausia: “Tvora prie ežero – prabanga ar būtinybė?”
Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorė Irena GUIGIENĖ: „Privatizuojant žemę ar mišką, esančius prie vandens telkinių, į nuosavybės dokumentus įrašomi servitutai, pagal kuriuos leidžiama kitiems asmenims prieiti prie vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis. Tuo atveju, jeigu žemės ar miško savininkas nesilaiko nustatyto servituto ir iki pat vandens telkinio pastato tvorą, surašyti protokolą ir skirti baudas jam gali Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos inspektoriai bei žemėtvarkos specialistai.
Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus iki kiekvieno vandens telkinio yra numatomi (dažniausiai esami) privažiavimai ar priėjimai. Jeigu tai ne bendrojo naudojimo keliai, žemės savininkui taip pat nustatomas servitutas leisti žmonėms prieiti iki pat vandens telkinio. Bet tikrai yra atvejų, kai žemės savininkai elgiasi savavališkai, nes, matyt, įsivaizduoja, kad greta namų esančio vandens telkinio malonumai priklauso tik jiems vieniems“.
Metelių regioninio parko direktorius Romualdas BAGDŽIŪNAS: „Įstatymas reikalauja, kad bet kokio statinio statyba pakrantės apsaugos zonoje būtų suderinta su atitinkamomis valstybės institucijomis. Ne parkų teritorijose šio pobūdžio kontrolė galbūt ne tokia stipri, bet parke imamės visų priemonių, kad aplink mums priklausančius Dusios ir Metelių ežerus tvorų nebūtų. Už šio reikalavimo nevykdymą esame nubaudę ne vieną savininką. Kita vertus, reikia suprasti ir žemės savininkus, nes tvoromis tveriamasi nuo neatsakingų poilsiautojų. Ne paslaptis, kad visko pasitaiko: atvykę žmonės poilsiavietėse prišiukšlina, o tvarkytis tenka savininkui. Nes jei vienoje ar kitoje teritorijoje randame šiukšlių, aiškinamės, kam priklauso valda ir įpareigojame savininką susitvarkyti. O kam malonu kuopti svetimas šiukšles?
Šiuo metu praktiškai visa žemė iki pat vandens yra privatizuota, tačiau savininkai yra įpareigoti rūpintis pakrantės apsaugos juosta bei privalo žinoti, kas joje leidžiama, o kas – ne.
Jei poilsiautojas nori pasistatyti palapinę, turi prašyti valdos savininką sutikimo. Savininkas negali uždrausti žmogui prieiti iki vandens, tačiau įstatymas neįpareigoja leisti pasistatyti palapinę. Dalis savininkų yra suplanavę poilsiavietes, jas tvarko, įrengia tualetą. Suprantama, už šias paslaugas ima ir pinigus.
Kur žmogus galėtų papoilsiauti nemokamai? Prie Dusios ežero tai leidžiama vos trijose vietose, ten, kur išskirti žemės sklypai visuomenės poreikiams. Čia atvažiuoti galima, tačiau palapinių statyti – ne. Taigi žmonių galimybė poilsiauti prie ežero praktiškai atsidūrusi savininkų rankose. Paežerėje tverti tvorų jie negali, bet gali neleisti per savo valdą važiuoti automobiliu, statyti palapinę ir t.t.“
Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas JUCEVIČIUS: “Mano nuomonė kategoriška – tvora prie ežero yra žmogaus teisių pažeidimas. Mano manymu, reikia telkti visuomenę ir bendromis pastangomis siekti, kad nelegalios tvoros paežerėse būtų nugriautos. Žemės įstatyme numatyta, kad praėjimas paežere privalo būti paliktas. Mums, keliautojams, tai ypatingai aktualu. Aplinkos ministerijoje nuolat keliame klausimą, kada paežerėse ir paupiuose bus nugriauti visi nelegalūs statiniai.
Kitas dalykas – organizuotos kelionės bei renginiai. Keliautojus, kurie yra susivieniję į klubus, mes orientuojame į tai, kad savo stovyklavietės įrengimo ar renginio organizavimo vietą jie derintų su šeimininku - žemės savininku ar miško urėdija. Priešingu atveju, įrengus stovyklavietę gali nukentėti gamta, pasėliai ir t.t.“
Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorė Regina SAMUOLIENĖ: “Ne kartą esame sudarę komisijas ir vykę į reidus tikrinti vandens telkinių apsauginių zonų būklės. Jas užtverti draudžia Žemės įstatymas. Savininkai tokiu būdu bando auklėti nedrausmingus poilsiautojus? Patys nesilaikydami įstatymų, taip kitų drausmės jie neišmokys“.
Plungės r. Beržoto kaimo turizmo sodybos savininkė Marijona STRIAUKIENĖ: “Esu įsitikinusi, kad žmogų aplinka auklėja. Jeigu jis randa sutvarkytą aplinką, net prieina paklausti, kur rasti šiukšliadėžę, jei jos nėra šalia. Mano sodybos teritorija labai nedidelė. Tad, manau, kad nei aš kam trukdau, nei man kas trukdo. Paežere praeiti žmonės gali, o užsukti į svetimą kiemą, matyt, niekam neateina į galvą“.
Molėtų r. teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos inspektorė Jolita JELINSKAITĖ: „Mūsų rajone tvoros vandens telkinių apsauginėje zonoje nėra masinis reiškinys. Jei jas randame, reikalaujame nugriauti. Mano pastebėjimu, paežeres dažniau aptveria naujakuriai miestiečiai nei senbuviai gyventojai“.
Ignalinos r. Limino kaimo turizmo sodybos savininkė Vladė ADOMAVIČIENĖ: “Ūsių ežeras - tiesiog mūsų sodybos kieme. Pašalinių žmonių prie jo nebūna – tik mūsų poilsiautojai. Jei kas ateitų, neišvarytume“.
Ignalinos r. Mačiutiškių kaimo turizmo sodybos savininkas Vaidas ŽILĖNAS: „Tvorų pas mus nėra, nes 20 ha žemės neaptversi, pakrante praeiti galima, bet jei kas nori pasistatyti palapinę ir nakvoti, turi susimokėti. Stovyklauti bei kurti laužų bet kurioje pasirinktoje vietoje negalima, nes gyvename Nacionalinio parko teritorijoje“.
Mykolo Riomerio universiteto Administracinės teisės ir proceso katedros docentas Raimundas KALESNYKAS: „Atsakymas į klausimą, ar žmogus gali pasiekti ežerą, kai žemė aplink jį privatizuota, vienareikšmis - taip. Tai galima pagrįsti teisiniais argumentais.
Štai Vandens įstatymas numato, kad vandens telkinio savininkas (valstybė ar privatus) turi teisę valdyti, naudoti vandens telkinius ir jais disponuoti Žemės įstatymo nustatyta tvarka.
O Žemės įstatymo 21 str. numato, kad žemės savininkai (visi be išimties) privalo leisti asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus. Tai reiškia, kad priklausomai nuo vandens telkinio ploto yra nustatoma apsaugos juosta ir apsaugos zona, t.y. ta riba, kuri privaloma viešai vaikščioti visiems poilsiautojams ir kuri negali būti apribota nei tvoromis, nei kuo nors kitu.
Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribų nustatymo tvarka įsigaliojo nuo šių metų gegužės 1 d. Taigi konfliktinių situacijų nebūtų, jei abi pusės – savininkai ir poilsiautojai – šią tvarką žinotų ir jos laikytųsi.
Pakrančių apsaugos juostų ir apsaugos zonų atstumai priklauso nuo vandens telkinio ploto ar ilgio. 25 m pločio nuo kranto atstumas turi būti prie ilgesnių kaip 10 km upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha.
Iki 12,5 metrų - prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas ne didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas 0,1-2 ha, bei prie visų kanalų. Iki 50 metrų - prie valstybiniuose parkuose, draustiniuose arba biosferos rezervatuose esančių paviršinių vandens telkinių, taip pat gyvenamosiose teritorijose (miestai ir miesteliai) esančių ežerų ar tvenkinių, kur yra įrengta bendro naudojimo krantinė (pliažas ar pan.); taip pat miško žemėje prie 10 km ir trumpesnių upių bei ežerų ir tvenkinių, kurių plotas mažesnis kaip 50 ha.
Iki 100 metrų - prie 50 km ir trumpesnių upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas mažesnis kaip 10 ha, bet didesnis kaip 0,5 ha, taip pat prie dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha. Iki 200 metrų – prie ilgesnių kaip 50 km upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas 10-200 ha.
Iki 500 metrų - prie Nemuno, Neries bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas didesnis kaip 200 ha.
Privatūs savininkai tvorą gali tverti, bet tik iki nustatytų atstumų. Keliukų per savo žemę jie neprivalo padaryti, bet praėjimo prie ežero negali uždrausti. Tvora gali būti, bet palei ją privalo būti padarytas praėjimas. Jei nesilaikoma šių reikalavimų, kyla administracinė atsakomybė pagal LR administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
Tačiau tai nereiškia, kad privačios valdos savininkų niekas negina. Jei yra svarbių priežasčių, pvz., didelis miško ar žolės gaisrų pavojus, miško kirtimai ar želdinių naikinimas, būtinumas išsaugoti miško ir gamtos išteklius, trukdomas savininko ar kitų lankytojų poilsis triukšminga muzika ar pan., naikinama ir gadinama poilsiaviečių įranga, informaciniai ženklai bei stendai ir t.t., privačios žemės savininkai kreipiasi į savo savivaldybę, kad būtų uždraustas ar apribotas fizinių asmenų lankymasis miške ar prie vandens telkinių. Uždraustų ar apribotų lankyti vietų ribas turi rodyti savininko pastatyti informaciniai ženklai“.