Naujienos
2007 - 03 - 30
*ŪP: Kuri ministerija turėtų kuruoti miškų ūkį?
Daugelyje Europos Sąjungos šalių miškų ūkio, aplinkosaugos, maisto kokybės, veterinariniai reikalai sutelkti po vienu - Žemės ūkio ministerijos -stogu. Lietuvoje, priešingai, šias sritis kuruoja atskiros žinybos. Dėl to dažnai kyla įvairių nesusipratimų - pavyzdžiui, prieš porą metų vienos ministerijos valdininkams patingėjus laiku pasiskambinti savo kolegoms iš kitos ministerijos, Lietuvos žvejai patyrė nuostolių dėl pasibaigusių strimelių žvejybos kvotų. Tuo metu, kai Lietuvos visuomenė ir politikai ginčijasi, ar ne per didelis išlaidavimas Lietuvai būtų dar viena - Informatikos - ministerija, "Ūkininko patarėjas" šeštadieniniam nuomonių puslapiui pasirinko kitą temą: "Ar nebūtų racionaliau, naudingiau, taupiau ir efektyviau po visur išbarstytus su žemės ūkiu susijusius departamentus suburti į vieną Žemės ir miškų ūkio bei vartotojų apsaugos ministeriją?"Išsamiau apie tai rašoma laikraščio "Ūkininko patarėjas" žurnalisto Arnoldo Aleksandravičiaus 2006 01 07 straipsnyje "Lietuvos agroverslas tarp trijų auklių".
Žemės ūkio ministrė Kazimiera PRUNSKIENĖ: "Pertvarka ir nauji vėjai tikrai reikalingi. Bet žinodama, kaip skausminga įvairioms valdžios institucijoms paprastai būna prarasti didelę dalį turėto sektoriaus, kategoriškai nieko nesiūlau. Tokio pobūdžio reformos politikams nekelia entuziazmo. Nors, atsižvelgiant į ES pavyzdžius, pats gyvenimas gali priversti jas daryti. [....] Siūlymas sugrįžti į tuos laikus, kai Lietuvoje buvo Žemės ir miškų ūkio ministerija, - sudėtingesnis atvejis. Nors kai kurie Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai labai aiškiai pasisako, kad šie du sektoriai būtų sujungti, nes dabar daugelis savininkų turi ir dirbamos žemės, ir miško plotų. Kodėl jie turėtų blaškytis tarp kelių ministerijų? Tačiau, kaip jau sakiau, nesu revoliucinių metodų, bet evoliucinio vystymosi šalininkė. Mano ir aplinkos ministro Arūno Kundroto požiūriai dažniausiai būna artimi".
Aplinkos ministras Arūnas KUNDROTAS: "Panaši valdymo sistema Lietuvoje jau buvo sukurta 1996 m., įsteigus Žemės ir miškų ūkio ministeriją. Įgijus patirties, atsiradus sampratai apie darnų miškų puoselėjimą bei daugialypę jų paskirtį, ši ministerija 1998 m. buvo reorganizuota, o miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos perduotos Aplinkos ministerijai- institucijai, atsakingai už visus gamtos išteklius. Visuotinai manoma, kad tokios institucijos (aplinkos ministerijos) atidžiau išduoda leidimus naujoms saugomoms teritorijoms steigti, veiksmingiau riboja ūkinę veiklą miškuose, geriau atstovauja visuomenės interesams ir sėkmingiau juos apgina, kai norima urbanizuoti ar kitaip pakeisti miškingas teritorijas, mažinant miškų plotus.Europos Sąjungos patirtis rodo, kad šalių, kuriose miškų ūkis priskirtas žemės ūkio ministerijų reguliavimo sričiai, ir kitų šalių, kuriose miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos patikėtos aplinkos ministerijoms, yra maždaug vienodai, t. y. apytiksliai po 40 proc. Likusiose ES valstybėse miškų ūkiu rūpinasi nei su aplinkos apsauga, nei su žemės ūkiu nesusijusios ministerijos (pavyzdžiui, pramonės, ekonomikos ir pan.).
Iš artimiausių kaimynių tik Latvijoje miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos priskirtos Žemės ūkio ministerijos kompetencijai, o Estijoje ir Lenkijoje šios funkcijos atiteko aplinkos ministerijoms. ES struktūrose miškų ūkio klausimus labiau koordinuoja Europos Komisijos generalinis Aplinkos direktoratas, kuriam priklauso Miškų skyrius. Šis direktoratas rūpinasi miško ištekliais, priešgaisrine miškų apsauga, stebėsena ir pan.
Reorganizacijai visada reikalinga labai rimta priežastis. Pertvarka daug kainuoja. Ne tik pinigų. Sutrinka kasdienis už miškų ūkį atsakingų institucijų darbas, prarandama nemažai specialistų. Reorganizacijos reikia, kai nėra kito būdo problemai išspręsti. Šiuo atveju, apie kurį kalbate, nematau kliūčių, kurių nebūtų galima įveikti geriau bendradarbiaujant įvairioms žinyboms. Juoba kad Aplinkos ministerijos bendravimas ir bendradarbiavimas su Žemės ūkio ministerija bei gerbiama ministre K. Prunskiene yra tikrai geras".
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Viktoras RINKEVIČIUS: "Visiškai pritarčiau tokiai reorganizacijai. Esu pasisakęs, kad žemdirbystę, miškininkystę, maisto saugą aprėptų viena institucija. ES Komisijoje miškininkystės strategiją nustato Žemės ūkio generalinis direktoratas. Turėtume ir mes savo valdymo struktūras harmonizuoti, suderinti su Europos Komisija. Jeigu kokios nors ES šalies žemės ūkio ministerija ir nekuruoja miškininkystės, tai dažniausiai dėl to, kad toje valstybėje miškų beveik nelikę. Pavyzdžiui, miškai užima tik 10 proc. Danijos ploto. O Lietuvoje - daugiau nei 30 proc."
Generalinis miškų urėdas Benjaminas SAKALAUSKAS: "Prieš 50 metų visus kitus miško privalumus galbūt ir nusverdavo nukirstos medienos kietmetriai. Dabar Vakarų Europoje miškas nebesuvokiamas kaip kukurūzų laukas, o mediena - jau nebe grūdų atitikmuo. Komercinį, verslininkišką požiūrį į mišką pakeitė aplinkosauginis: šiandien nebe mediena yra pati didžiausia miško vertė, o galimybė žmonėms jame pailsėti, pakvėpuoti neužterštu oru, grybauti, uogauti, riešutauti, rinkti vaistažoles. Senosiose ES šalyse žengta dar toliau - labai susirūpinta girių biologinės įvairovės, vabzdžių, smulkių žvėrelių ir paukščių išsaugojimu. Mūsiškiuose sertifikuotuose valstybiniuose miškuose tai irgi svarbiausi tikslai. Dabar ES šalyse aiškiai pastebima tendencija priskirti miškininkystę aplinkos, o ne žemės ūkio ministerijoms. Jeigu pasielgtume priešingai, Vakarai mūsų nesuprastų".[...]
Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Jurgis RAZMA: "Toks ministerijų funkcijų perskirstymas - svarstytinas dalykas. Reikėtų atsižvelgti į europinę praktiką. Tačiau nemanau, kad dabartinei valdančiajai koalicijai užtektų politinės valios tokiems pertvarkymams. Juk keturios koaliciją sudariusios partijos labai skausmingai dalijosi ministerijas. Ir Informatikos ministerijos idėja atsirado tik todėl, kad didžiausia valdžios partija ("darbiečiai") pasijuto gavusi per mažai galimybių skirstyti ES pinigus. Ryždamiesi kokiam nors ministrų kabineto struktūriniam pertvarkymui šios valdančiosios koalicijos partneriai pirmiausia atsižvelgtų ne į valstybės ar visuomenės poreikius, bet į galimą tokio sprendimo poveikį artimiausiems rinkimams ir partijų reitingams. Todėl, valdant dabartinei koalicijai, man sunku būtų įsivaizduoti vieningą žemės, miškų ūkio ir aplinkosaugos ministeriją Lietuvoje. Lygiai taip pat neįtikėtina, kad Žemės ūkio ministerijos pastatas bus perkeltas į Kauną, nors toks buvo dabartinės žemės ūkio ministrės K.Prunskienės ir jos partijos pažadas per Seimo rinkimų kampaniją".
Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas Algis GAIŽUTIS: "LMSA pozicija - kuo savarankiškesnis bus miškų reikalus kuruojantis struktūrinis padalinys, tuo geriau. Vien pakeičiant ministeriją "šeimininkę" miškų problemų neįmanoma išspręsti. Žemės ūkio ministerijoje dabar miškus kuruoja puse etato dirbantis žmogus. Aplinkos ministerijoje yra miškų departamentas, tačiau jis neturi lemiamo balso. LMSA ne kartą atkreipė Vyriausybės vadovo A.Brazausko ir žemės ūkio ministrės K.Prunskienės dėmesį į persipinančius Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų įgaliojimus. LMSA prašė Vyriausybę patikslinti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų nuostatus. Mes norime, kad būtų konkrečiai nurodyta, kokius iš ES struktūrinių fondų finansuojamus ir privačiam miškų ūkiui įtaką darančius kaimo plėtros, miško savininkų kooperacijos reikalus tvarko viena ir kita ministerija. Siūlėme Žemės ūkio ministerijoje iš specialistų miškininkų sudaryti struktūrinį privačių miškų padalinį, įsteigti komisiją, koordinuojančią visų suinteresuotų institucijų veiklą, iš esmės peržiūrėti Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus funkcijas ir nustatyti jam didesnius įgaliojimus, o pačiam Miškų departamentui suteikti savarankiško departamento prie Aplinkos ministerijos statusą (įkurti jame direktoriaus pavaduotojo privatiems miškams pareigybę, įgalioti departamentą kuruoti miškų ūkiui, aplinkosaugai ir kraštovaizdžiui skirtas kaimo plėtros programas)".
Buvęs Stakliškių girininkas Ramūnas AŠMANTAS: "Dabartinis miškininkystės pavaldumo statusas - nenormalus. Urėdijos - ūkinis vienetas, taigi ir jų veikla - ūkinė. Tai kuo čia dėta Aplinkos ministerija, kurios paskirtis - sukurti gražaus Lietuvos kraštovaizdžio strategiją? Kodėl ji turi smulkmeniškai nurodinėti girininkams, kaip paruošti medieną, ją parduoti, veisti jaunuolynus, sertifikuoti miškus? Dabar Lietuvos miškų ūkiui daugiausia ES lėšų skiriama nederlingoms žemėms apželdinti mišku. Ar nepasiklys ta parama tarp kelių kontroliuojančių žinybų?..Dirbamos žemės ir miškų ribos - tos pačios. Miško savininkų ir žemdirbių rūpesčiai taip pat dažniausiai sutampa. Be to, prijungus Miškų departamentą prie Žemės ūkio ministerijos, sumažėtų biurokratinis aparatas. Generalinė urėdija išnyktų. Jos nebereikėtų. Juk generalinis urėdas tik skiria ir atleidžia urėdus bei renka statistinius duomenis apie miškų būklę".
[...]
Visą tekstą skaitykite laikraščio "Ūkininko patarėjas" žurnalisto Arnoldo Aleksandravičiaus 2006 01 07 straipsnyje "Lietuvos agroverslas tarp trijų auklių".
