Naujienos

Teka medžių sula

Pavasarį saulei vis dažniau beriant savo šiltus spindulius, žemė ir visa kas gyva joje įšyla, atbunda po žiemos miegų. Vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 5–6 °C ir veikiant aktyviems saulės spinduliams 1-2 savaites, pradeda medžiuose judėti, cirkuliuoti skystosios maisto medžiagos, šaknims “pumpuojant” jas aukštyn kamienu į sprogstančius pumpurus. Tik išeinant pašalui pradeda tekėti klevų sula, kiek vėliau atgyja ir baltaliemeniai beržai. Norint prisitekinti sulos, reikia medžio kamiene išgręžti 4-5 centimetrų gylio skylę ir 1-2 centimetrų gylyje įtvirtinti sulos surinkimo latakėlį.

Vertingas „sveikatos kokteilis“. Beržų ir klevų suloje yra daug žmogaus organizmui naudingų medžiagų, todėl ją gerti sveika. Suloje gausu angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų. Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis“ žmogui ypač naudingas. Gal todėl sula vertinama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip vaistas. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą (šalina akmenis, druskas, šlakus, toksinus), skatina audinių atsinaujinimą. Sulą patariama gerti kamuojant bendram silpnumui, sergantiesiems angina, furunkulais,negyjančiomis opomis. Beržų sula rekomenduotina sergant anemija, astenija.. Sulos kompresai dedami ant žaizdų, kaip kosmetinė priemonė sula naudojama veido vonelėms ruošti. Beržų sula turi apie 1-2%, o klevo 4% cukraus.

Sulos rinkimas turi gana senas tradicijas. Ir dabar kaimuose gyvuoja tradicija sulą rauginti medinėse statinaitėse, patalpintose vėsiuose rūsiuose. Į statinaites su sula dedama juodos (ruginės) duonos žiauberė, juodųjų serbentų lapų, užskleidžiama švariais šiaudais, užpilant juos avižomis. Taip paruošta ir rauginama sula anksčiau buvo laikoma iki šienapjūtės. Per vasaros darbymečius išrūgusia sula malšindavo troškulį, pagirdydavo užklydusį pakeleivį ir gardžiuodavosi skaniu gėrimu, kuris nuovargį kaip ranka nuimdavo.

Ar sulos tekinimas nekenkia medžiui?Medis, iš kurio tekinama sula, nežūsta, tačiau praranda gan daug maisto medžiagų. Tokie medžiai kurį laiką auga lėčiau, trumpesnės jų šakos, smulkesni lapai, taigi sumažėja visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, dažnai nežalojant tų pačių medžių kamienų. Pasibaigus sulos tekėjimui, kanalas sandariai užkemšamas medžio kaiščiu ir užtepamas sodo tepalu (kad neįsimestų puvinys).Tekinti sulą turėtume iš menkesnių ar iškirtimui numatytų medžių.

 

Išsamiau apie medžių sula 2007 04 03 LR1 programoje "Ryto garsai" 9.30val. Pavasarį, kuomet medžiai dar be lapų, o saulutė vis drąsiau šypsosi – tinkamiausias laikas  prisileisti sulos – medžių sulčių. Sakoma, kad sula – ne tik gėrimas, bet ir vaistas, padedantis iš organizmo pašalinti nereikalingas medžiagas. Kokių medžių sulą geriausia gerti, kaip ją leisti, kad nepakenktum medžiui. Į šį bei kitus klausimus atsakys ir su klausytojais bendraus Lietuvos miškų savininkų asociacijos prezidentas mokslų daktaras Algis Gaižutis

laidos įrašą galite išklausyti internete adresu:
 http://www.lrt.lt/dayarchive.php?d=2007-04-03