Naujienos

Gruodžio pradžioje paminėtas Miškų departamento įkūrimo 80-metis. Buvo surengta spaudos konferencija, įvyko oficialus minėjimas, buvo labai daug sveikinimų bei linkėjimų, kad Lietuvos miškai amžinai žaliuotų, nes, anot Seimo Gamtos komiteto pirmininko Alfonso Vaišnoro, miškas ­ Lietuvos pradžių pradžia. Jubiliejaus proga žurnalistas Rimantas Šinkūnas pakalbino aplinkos viceministrą, Miškų ir saugomų teritorijų direktorių dr. Imantą Lazdinį.

-­ Buvote numatęs sukurti vieningą koordinacinę saugomų teritorijų tarnybą. Anksčiau šiam tikslui pasiekti trukdė nevienalytė saugomų teritorijų priklausomybė: apie pusė 600 tūkstančių saugomų teritorijų priklausė Žemės ir miškų ūkio, pusė ­ Aplinkos apsaugos ministerijoms. Dar kelios saugomos teritorijos priklausė Anykščių ir Vilniaus savivaldybėms. Ar pavyko pasiekti tikslą dabar, kai visi miškai ­ tarp jų ir saugomos teritorijos ­ priklauso Aplinkos ministerijai, o Jūs, būdamas viceministru, vadovaujate Miškų ir saugomų teritorijų departamentui?

-­ Taip, iš dalies šis tikslas pasiektas. Saugomų teritorijų tarnyba įkurta dar esant Aplinkos apsaugos ministerijai. Kai buvo priimtas politinis sprendimas miškų politikos formavimą perduoti Aplinkos ministerijai, buvo įsteigtas Miškų ir saugomų teritorijų departamentas. Mano manymu, tai geras ir teisingas žingsnis. Teisingas ta prasme, kad anksčiau konfliktavo tarpusavyje miškininkai ir aplinkosaugininkai. Tas konfliktas buvo nereikalingas, išpūstas. Gal ir išliks, nes kiekviena žinyba nori save sureikšminti. Tačiau blogai, kai sureikšmina ne darbus, o tiesiog menkina kitus.

-­ Kodėl buvo nuspręsta įkurti Miškų ir saugomų teritorijų departamentą?

-­ Departamentą įsteigėme šįmet. Kai kas priekaištauja, kodėl saugomos teritorijos atiduotos miškininkams. Nemanau, kad miškininkai yra nusidėjėliai ar gamtos priešai. Jei miškas auginamas kirtimui, tai miškininkai jį ir kerta, kaip ūkininkas pasėjęs javą, kai jis subręsta, nupjauna.

Jeigu išskirtos teritorijos, kurių kirsti nevalia, tai miškininkai jų ir nekerta. Beje, prisiminus Sąjūdį, Žaliąją bangą, galime tik pasidžiaugti miškininkais, kurie pirmieji iškėlė ekologines problemas, palaikė Sąjūdį. Ir sovietmečiu, beje, miškininkai ūkininkavo apdairiai, nenuniokodami gamtos ir nesugadindami kraštovaizdžio... Kai padarai ką nors gero, ne nuodėmė ir pasigirti, tiksliau ­ pagarsinti faktus. Miškininkų klaida buvo ta, kad jie per mažai aiškino, ką gero daro, todėl buvo kaltinami būtais ir nebūtais dalykais, pavyzdžiui, kad jiems rūpi tiktai kuo daugiau iškirsti, nesilaikant jokių reikalavimų. Jeigu Europos Sąjungos direktyvose yra reikalavimai saugoti biologinę įvairovę, tai kas gali pasakyti, kad šito miškinininkai jau seniai nedarė? Įvairiais kirtimais, kitomis ūkinėmis priemonėmis buvo stengiamasi biologinę įvairovę išsaugoti, buvo žinoma, kokie augalai, medžiai turi būti saugojami. Aišku, ūkininkaujant stengtasi ne tiktai saugoti biologinę įvairovę, bet ir gauti pelno.

Tai, kad saugomos teritorijos ir miškai "atėjo" į vieną Miškų ir saugomų teritorijų departamentą ­ labai gerai, nors kai kam tas ir nepatinka. Mums belieka taip susitvarkyti, kad galėtume parengti mums reikalingus normatyvinius aktus ir įteisinti savo veiklą. Vyriausybė yra priėmusi gerą nutarimą, kuriame mums perduotos visos steigėjų funkcijos.

Turiu galvoje ne tik miškų urėdijas, saugomas teritorijas ­ nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus, bet ir miškotvarkos institutą, sėklų kontrolės ir kitas įstaigas.

-­ Gana prieštaringai kalbama apie miškų grąžinimą buvusiems savininkams arba kompensavimą mišku už kitą buvusį nekilnojamąjį turtą. Ar yra priimti įstatymai dėl nuosavybės grąžinimo saugomose teritorijose?

-­ Yra laikomasi priimtų nutarimų. Kas turi būti grąžinta ­ grąžinama. Anksčiau buvo nutarta mišką grąžinti buvusiems savininkams iki 25 hektarų, dabar ­ daugiau. Nemanau, kad atsiras daug tokių žmonių, kurie turėjo 80 ar daugiau hektarų. Visų norai ir poreikiai bus patenkinti. Pasitaiko, kad grąžinant buvusiems savininkams nuosavybę, pritrūksta miško. Mes rengiame naują Vyriausybės nutarimą, kad tokiems savininkams būtų galima grąžinti buvusią nuosavybę iš valstybinių miškų fondo. Štai kad ir Varėnos rajone: iš vienos pusės Čepkelių rezervatas, o iš kitos ­ valstybiniai miškai. Ką atiduoti kaimams?

-­ Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje išgirdau tokią nuostatą: "Tegu greičiau baigiasi tas grąžinimo procesas! Dabar kai kurių plotų savininkas neaiškus ­ miškas, žemė nei mūsų, nei savininkų..." Jums, buvusiam šio nacionalinio parko direktoriui, tos problemos gerai žinomos...

-­ Tai -­ ne vien saugomų teritorijų problema. Jeigu aišku, kad yra savininkas, tą žemę ar mišką būtina grąžinti kuo greičiau. O į žmonių nusiskundimus, kad vilkinama grąžinti jiems priklausančius miškus, tegaliu pasakyti, kad tai ­ ne mūsų žinybos kompetencija. Už žemės ir miško grąžinimą atsako apskritys, kurios kiekviename rajone turi savo tarnybas.

-­ Kyla problemų dėl kompensacijų tiems miško savininkams, kurių ūkinė veikla saugomose teritorijose ribojama. Ar yra galima finansiniu požiūriu padėtį pagerinti?

-­ Tam ruošiamės. Antra vertus, kompensuoti galima tik už faktinį apribojimą. Tuo tarpu įsivaizduojama, kad reikia mokėti vien todėl, kad gyveni saugomoje teritorijoje, nors jokia veikla neužsiimi ir net negalvoji užsiimti. Jeigu nėra ūkinės veiklos, tai nėra ir tų apribojimų. Tad už ką tada kompensacijos? Yra ir kita problema. Norintys gauti licencijas įregistruoti savo verslą (sakykime, turizmo srityje), privalo pereiti per aukštus ir vingiuotus biurokratinius slenksčius. Tuo tarpu galima supaprastinti šį kelią, licencijas išduoti per parko direkcijas centralizuotai ar kitaip spręsti šias problemas. Darbų dar daug...