Naujienos

* “Žemaitijos miškui“ - penkeri

   
Kretingoje įsikūrusį miško savininkų kooperatyvą “Žemaitijos miškas” ir Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) skyrių žino nemažai Žemaitijos regiono miško savininkų. Šiemet vienas iš pirmųjų miško savininkų kooperatyvų Lietuvoje, teikiantis miško savininkui reikalingas miškininkystės ir miško ruošos paslaugas, švenčia penkerių metų veiklos sukaktį. Idėja apjungti smulkius miško savininkus 2002 m. pradžioje kilo ilgametę darbo valstybiniuose miškuose patirtį turinčiai miškininkei Palmirai Lipskienei. Įsibėgėjant miškų grąžinimo reformai, į ją, tada dirbusią privačių miškų kontrolės tarnyboje, neišmanydami, ką daryti su ką tik atgautais tėvų ir senelių miškais, kreipėsi daugybė miško savininkų. Siekdama sužinoti, kaip privatus miškų ūkis tvarkomas kitose šalyse, Palmira Lipskienė lankėsi Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, dalyvavo tarptautinės organizacijos “Moterys miškų ūkyje” veikloje, bendrame Lietuvos-Švedijos projekte įgijo Miško savininkų konsultanto kvalifikaciją. Suvokdama, koks didžiulis turtas grąžintas naujiesiems miškų šeimininkams, miškininkė jiems nuoširdžiai patarinėjo neprasidėti su tada klestėjusiais abejotinos reputacijos miško ir medienos pirkliais. Padėti savininkui, norinčiam tinkamai sutvarkyti savo miško valdą, išspręsti daugelį pavieniui savininkui kylančių problemų, legalizuoti vietinę medienos rinką, turėjo naujai įkurtas kooperatyvas. “Žemaitijos miškas” jau pirmaisais metais sulaukė didelio miško savininkų susidomėjimo: vieni čia kreipėsi pasikonsultuoti, pasitarti, kiti – susitarti atlikti konkrečius darbus. Sekdami sėkmingu kretingiškių veiklos pavyzdžiu, vienas po kito miško savininkų kooperatyvai ėmė kurtis visoje Lietuvoje.

Sukoncentravęs smulkių pavienių savininkų medienos kiekius, kooperatyvas iškart sulaukė medienos apdirbimo įmonių susidomėjimo ir palaikymo. Įsikūręs vakarų Lietuvos regione, kur ypač išplėtota medienos perdirbimo pramonė ir dėka susiklosčiusių gerų santykių su tokiomis sėkmingai dirbančiomis įmonėmis kaip UAB „Varkojis ir Ko“, UAB “Pajūrio mediena”, AB “Klaipėdos mediena”, UAB “Vudva” ir kt., kooperatyvas turi galimybę medieną realizuoti aukščiausiomis kainomis. Direktorė džiaugiasi dirbanti su labai patikimu partneriu - UAB “Platelių šilas”. “Mūsų veiklos sėkmę didele dalimi lemia sąžiningu darbu pelnytas pasitikėjimas tarp medienos pirkėjų, rangovų bei pačių miško savininkų”- sako Palmira Lipskienė. “Dirbame beveik kaip skandinavai. Medieną matuojame tik vieną kartą, o mūsų pjovėjai “jaučia mišką” - jie taip paruošti, kad galime jiems ramiai patikėti bet kokius atrankinius, retinimo kirtimus. Medžius jie moka atrinkti ne blogiau nei miškininkai specialistai”. Laikomasi tokios nuostatos, kad dirbti pirmiausia reikia savo regione ir būtent čia pelnyti gerą vardą. Savininkams, gyvenantiems toli nuo savo miško, miestuose (o tokių yra dauguma), labai svarbu , kad jų turtas būtų prižiūrimas nuolat. Kooperatyvo specialistai jaučia atsakomybę už ūkininkavimą tose valdose, kuriose anksčiau dirbo: reguliariai apžiūrima, ar nėra vėjovartų, kinivarpų židinių, kokia želdinių būklė ir kt. Dažnai prašydami paslaugų kreipiasi savininkai, kurių valdos yra kituose regionuose - tokiems savininkams rekomenduojamos įmonės, dėl kurių patikimumo netenka abejoti.

Kasmet, bendradarbiaujant su LMSA ir VšĮ “Privačių miškų plėtros centras”, gaunamos lėšos kursams, miško dienoms, seminarams pravesti Kretingos, Klaipėdos, Skuodo r., Palangos m. miško savininkams. Organizuojami kursai sulaukė pripažinimo, juos per 5 m. baigė apie 500 miško savininkų, tai sudarytų beveik 10 proc. privačių miškų savininkų. Paprastai savininkai vieni iš kitų sužino apie “naudingus” ir įdomius kursus, todėl norinčių patekti į juos paprastai yra daugiau negu būna finansuojamų vietų, į juos užsirašoma iš anksto. “Su savininkais gali dirbti tiktai kvalifikuoti specialistai. Drąsiai galiu pasakyti, kad dabar man nėra nežinomų tiek teorinių, tiek praktinių miškininkystės sričių. Turiu atsakymus į bet kuriuos miško savininkams rūpimus klausimus”- teigia Palmira Lipskienė. “Apart aukštos kvalifikacijos labai svarbu su savininkais dirbti nuoširdžiai. Negalima kalbėti apie mišką vien sausa “įstatymų” kalba, reikia turėti parodyti ką praktiškai pats esi nuveikęs”. Mokymus baigusiųjų anketose tikrai netrūksta gerų atsiliepimų: “Sužinojome tai, ko niekada nebuvome girdėję ar žinojome labai mažai. Labai malonu, kad teorija buvo suderinta su praktika”- rašo savininkai. Štai kito žmogaus mintys: “Neskyriau net medžių rūšių. Pasikeitė požiūris į mišką kardinaliai. Dabar mišką matau kaip gyvą daiktą, padedantį gyventi žmogui. Mielai lankyčiau dar kartą.”

Nemaža dalis miško savininkų yra vyresnės kartos, susigrąžinę senelių ar tėvų miškus. “Tokių savininkų atmintyje gyvi atsiminimai, kaip buvo mylimas ir puoselėjamas miškas. Savo gyvenime šie žmonės yra patyrę daug netiesos ir ne vieną kartą apgauti, dažnai tenka išklausyti jų su ašaromis akyse pasakojamų šeimų istorijų. Tokie savininkai bet ką į savo mišką neįsileis, jų miškuose negalima elgtis bet kaip”-sako ponia Palmira. Dažnas duris praveria jau iš kitų girdėjęs apie tvarkingai privačiuose miškuose naujausia miško technika dirbančią įmonę, vertą pasitikėjimo. „Taip iš vienų lūpų į kitas sklinda nemokama reklama. Savininkų, pageidaujančių, kad dirbtume jų miškuose, turime labai daug. Dauguma mūsų klientų gyvena mieste, miško nežada parduoti ir jaučia pareigą rūpintis šiuo iš kartos į kartą pereinančiu didžiuliu turtu“.

Paslaugas savininkams siūlančių įmonių yra nemažai. Ne tik išlikti rinkoje, bet ir sėkmingai tęsti savo veiklą, nėra taip paprasta. Kaip tai pavyksta Palmirai Lipskienei, dirbančiai praktinį darbą miškininkystėje, kur įprasta matyti vyrus? „Jaunosios kartos miškininkų konkurencija man buvo stimulas tobulėti. Būtent konkurecija iš jų pusės prieš trejus metus mane paskatino įgyti privačių miškų miškotvarkos projektų autoriaus atestatą. Jei kas nors man prieš dešimt metų, kai dar dirbau urėdijoje ekonomiste, būtų pasakęs, kad sugebėsiu parengti individualų miškotvarkos projektą ir suorganizuoti visus miškininkystės ir miško ruošos darbus, būčiau sakiusi, kad tai kažkas nerealaus.“ – prisipažįsta ponia Palmira. Šiandien ji yra bene vienintelė moteris Lietuvoje, rengianti miškotvarkos projektus. „Žinoma, dirbti išvien su vyrais, fiziškai lengva nėra. Tačiau mes, moterys, miške esame atsargesnės. Vyras medį nupjauti pasirįžta greitai, moteris gi svarsto ilgiau. Manau, kad vyrams kartais sunku būna dirbti su manimi- miške jiems esu reikli. Galbūt tai ir yra mano stiprioji pusė.“ Ilgus metus išdirbusi valstybinėje tarnyboje, Palmira Lipskienė teigia, kad privačiame darbe jai yra nepalyginamai sunkiau. Apie ilgas miškininkų atostogas jau senai pamiršusi, savaitgaliai taip pat dažnai atiduodami miškams ir jų savininkams. Tačiau privačiame versle jai yra žymiai įdomiau, ypač, kai sekasi gerai, nes tada galima realizuoti visas savo idėjas.