Naujienos
2007 - 03 - 08
*Veidas: Žemės savininkai ginkluojasi kodeksais
“Lietuva pažeidinėja savo šalies Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas į privačią nuosavybę. Sustabdytas nuosavybės grąžinimas Utenos rajono teritorijose, kurios jau po pradėto restitucijos proceso buvo paskelbtos miško parkais, pažeidžiamos savininkų teisės. Aplinkos ministerija nevykdo Saugomų teritorijų įstatymo išmokėti kompensacijas miško savininkams už jų valdose įvestus ūkininkavimo apribojimus“. Kreipimąsi su tokiais teiginiais iš Europos miško savininkų konfederacijos bei Europos žemės savininkų organizacijos prieš porą savaičių gavo ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, aplinkos ministras Arūnas Kundrotas ir teisingumo ministras Petras Baguška. Bet Lietuvos valdžios institucijos delsia atsakyti,- apie tai 2007.03.08 žurnalo Veidas Nr. 10 rašo žurnalistė Jonė Kučinskaitė straipsnyje " Žemės savininkai ginkluojasi kodeksais".
Uteniškiai teisis su Vyriausybe
Uteniškiai Aldona ir Saulius Trinkūnai prieš šešiolika metų pateikė prašymą susigrąžinti Sauliaus tėvo žemę su mišku - nepilnus 2 ha. Tačiau ši žemė - vaizdingoje Saldutiškio seniūnijoje, Trinkūnų kaime, palei pat ežerą. “Iš viso čia yra apie 14 ha, į kuriuos pretenduoja keturiolika paveldėtojų. Kiekvienam išeitų apie hektarą. Visi pretendentai yra Trinkūnai, o ir pats kaimas vadinasi Trinkūnų. Čia dauguma pretendentų ir tebegyvena“, - neskubėdamas aukštaitiškai dėsto ponas Saulius.
Visi Trinkūnų rėžinio kaimo žemių paveldėtojai prašymus grąžinti nuosavybę parašė dar 1991 m. Bet tik 1996 m. Vyriausybė patvirtino metodiką, kaip grąžinti žemes rėžiniuose kaimuose, kuriuose sklypeliai nedideli, o pretendentų daug.
Bet trinkūniškiai nesivaidijo, be barnių sutarė, kam kiek nuosavybės priklauso. Sklypai netrukus buvo matininkų atmatuoti, sukalti ežiaženkliai, parengti planai, tik nepatvirtinti.
Bet nei mūsų pokalbininkas Saulius, nei kiti mažo kaimelio gyventojai nė negalėjo įsivaizduoti, kad kartą sovietų nusavinta jų tėvų ir senelių žemė antrąkart bus nacionalizuota. Tik šįsyk - nepriklausomos Lietuvos valdžios. Kaip dabar S.Trinkūnas atsimena 2005 m. sausio 14 d., kai vaizdingų Trinkūnų rėžinio kaimo žemių paveldėtojai sužinojo, kad beveik prieš dešimtmetį atmatuotų žemės sklypų jie neatgaus. Mat prieš pustrečių metų, 2002 m., Algirdo Brazausko Vyriausybė patvirtino nutarimą jų žemę įtraukti į miško parkus. O tai reiškia, kad remiantis 2001 m. Seimo priimtu įstatymu draudžiama susigrąžinti ar persikelti nuosavybę į miško parkais paskelbtas teritorijas.
Iš tikrųjų trinkūniškių žemė su nedideliu miškeliuku net nekvepia išdidžiai skambančio miško parko vardu. Čia nėra jokios rekreacijai būdingos infrastruktūros: nei įrengtų takų, nei sukaltų lieptelių ar suolelių ir apšvietimo.
Apie tai, kad ši teritorija negali būti įtraukiama į miško parkus, o ir pretendentams į sovietmečiu nusavintą žemę jau atmatuoti sklypai, parengti tik nepatvirtinti planai, Utenos apskrities viršininko administracija keletą kartų informavo Aplinkos ministeriją, Miškotvarkos institutą ir pačią Vyriausybę. Bet Aplinkos ministerijos nuomonė buvo kita.
“Vyriausybės nutarimas įtraukti šią teritoriją į miško parkus prieštarauja Miškų įstatymui. Tai padaryta neteisėtai. Pažeista galybė kitų procedūrų, terminų. Daug klaidų, atsirašinėjimo, melo…“ – apie vargo kelius pasakoja pokalbininkas.
Bet Saulius neketina nuleisti rankų. Jie su žmona Aldona pasiryžę kovoti iki galo. Tuo, kad pati Vyriausybė pripažins ir ištaisys klaidą, jie nebetiki. “Bylinėsimės. Abejoju, kad esant šiandieninei Lietuvos situacijai ši valdžia įsiklausytų į raštus, kuriuos dėl mūsų rašo vietos ir net europinės institucijos“, - sako S.Trinkūnas.
Prieš trejetą savaičių Utenoje apsilankiusi parlamentinė Antikorupcijos komisija įsitikino, kad Trinkūnų kaimas išties nėra ta vieta, kuri galėjo būti įtraukta į miško parkus.
“Mes manome, kad mūsų žemė sąmoningai įtraukta į miško parkus. Dauguma žmonių seni – negali ilgai laukti, o ir ne visi išmano įstatymus. Tad arba pasiims kompensacijas, arba nuleis rankas... O paskui, kai pretendentų nebeliks, šitą žemę pusvelčiui galės privatizuoti ar persikelti “labiau” verti žmonės“, - ironizuoja S.Trinkūnas.
Pretendentai, atsisakę savo 1 ha žemės paežerėje, gautų apie 1 tūkst. Lt kompensaciją. Tuo tarpu rinkos kaina šioje vietoje už arą svyruoja nuo 1 iki 2 tūkst. Lt.
Valstybiniai miškininkai taiso žemėlapius
Iš viso Utenos rajone žemių dėl panašių ribojimų neatgauna daugiau kaip keturi šimtai pretendentų. Daugeliu atvejų Utenos apskrities viršininko administracija nederino Aplinkos ministerijos planų keisti grąžintinų teritorijų statusą. Tik jų niekas nepaisė. “Nuvažiavome su Utenos meru į Aplinkos ministeriją. Jie išsitraukė savo žemėlapius, mes savo. Utenos miesto teritorijos žemėlapiuose niekada nebuvo pažymėta miškų, o Aplinkos ministerija mums rodo jų žemėlapyje kita spalva nuspalvintas miesto dalis ir sako, kad tai valstybinis miškas, jo nevalia grąžinti. Pasirodo, Aplinkos ministerijos užsakymu Miškotvarkos institutas bet kokius želdinius, žalią jų lają pažymėjo kaip miškų masyvus. Miškininkai, naujai nuspalvinę žemėlapius, juos įslaptino, laikė urėdijoje, o savivaldybės nieko nežinojo“, - sakė Utenos apskrities viršininkas Ričardas Sargūnas.
Utenos apskritis yra antra po Vilniaus apskrities, kurioje iki šiol grąžinta mažiausiai nuosavybės.
Beje, Valstybės kontrolė, atlikusi auditą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės reformos esamos būklės, konstatavo: “Šalies žemės fondo naudotojų ir naudmenų apskaita kiekvienais metais darosi vis netikslesnė, netgi klaidinanti“.
Auditoriai atkreipė dėmesį, kad beveik neįmanoma kontroliuoti atvejų, kai vaizdingose vietovėse suprojektuojami žemės, miško sklypai, suteikiami vandens telkiniai iš kitų rajonų nuosavybę persikeliantiems žmonėms. Dažnai jiems sklypai suprojektuojami pirmumo tvarka, nepaisant eiliškumo, nors tikrieji pretendentai jau seniai parašę pareiškimus nuosavybei atgauti. Daugiausiai tokių faktų auditoriai užfiksavo Vilniaus apskrityje, ypač aplink Vilniaus miestą ir Trakus.
Maža to, Valstybės kontrolei atliekant auditą, valdininkai iš pradžių tikrintojams pateikė vienokius skaičius apie galimus grąžinti laisvus žemės sklypus, o po dviejų mėnesių visai kitokius – paaiškėjo, kad laisvų sklypų yra gerokai daugiau. Kaip per tokį laiką Vilniuje padaugėjo žemės, Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) auditoriams nepaaiškino.
Be to, paaiškėjo, kad NŽT visiškai nefiksuoja, kiek dar nepatenkinta prašymų grąžinti žemę. NŽT vadovas Kazys Maksvytis bei departamento direktorius Silvestras Staliūnas “Veidui” sakė, kad tikslesnis yra ne savininkų, o negrąžintų žemės plotų registravimas.
Vilniaus apskrities viršininkas Alfonsas Macaitis pernai metų gale pareiškė, jog tikroji reforma prasidės, kai norintiesiems persikelti žemę į geresnes vietas bus pasakyta, kad laisvų žemių patraukliose vietose nebėra ir jie turi teikti prašymus ten, iš kur atvyko. Tada, pasak jo, gali paaiškėti, kad jų žemės sklypus susigrąžino kažkas kitas…
Visą šį straipsnį galite rasti savaitraščio “Veidas”10-ame numeryje 2007.03.08 - Nr. 10
Uteniškiai teisis su Vyriausybe
Uteniškiai Aldona ir Saulius Trinkūnai prieš šešiolika metų pateikė prašymą susigrąžinti Sauliaus tėvo žemę su mišku - nepilnus 2 ha. Tačiau ši žemė - vaizdingoje Saldutiškio seniūnijoje, Trinkūnų kaime, palei pat ežerą. “Iš viso čia yra apie 14 ha, į kuriuos pretenduoja keturiolika paveldėtojų. Kiekvienam išeitų apie hektarą. Visi pretendentai yra Trinkūnai, o ir pats kaimas vadinasi Trinkūnų. Čia dauguma pretendentų ir tebegyvena“, - neskubėdamas aukštaitiškai dėsto ponas Saulius. Visi Trinkūnų rėžinio kaimo žemių paveldėtojai prašymus grąžinti nuosavybę parašė dar 1991 m. Bet tik 1996 m. Vyriausybė patvirtino metodiką, kaip grąžinti žemes rėžiniuose kaimuose, kuriuose sklypeliai nedideli, o pretendentų daug.
Bet trinkūniškiai nesivaidijo, be barnių sutarė, kam kiek nuosavybės priklauso. Sklypai netrukus buvo matininkų atmatuoti, sukalti ežiaženkliai, parengti planai, tik nepatvirtinti.
Bet nei mūsų pokalbininkas Saulius, nei kiti mažo kaimelio gyventojai nė negalėjo įsivaizduoti, kad kartą sovietų nusavinta jų tėvų ir senelių žemė antrąkart bus nacionalizuota. Tik šįsyk - nepriklausomos Lietuvos valdžios. Kaip dabar S.Trinkūnas atsimena 2005 m. sausio 14 d., kai vaizdingų Trinkūnų rėžinio kaimo žemių paveldėtojai sužinojo, kad beveik prieš dešimtmetį atmatuotų žemės sklypų jie neatgaus. Mat prieš pustrečių metų, 2002 m., Algirdo Brazausko Vyriausybė patvirtino nutarimą jų žemę įtraukti į miško parkus. O tai reiškia, kad remiantis 2001 m. Seimo priimtu įstatymu draudžiama susigrąžinti ar persikelti nuosavybę į miško parkais paskelbtas teritorijas.
Iš tikrųjų trinkūniškių žemė su nedideliu miškeliuku net nekvepia išdidžiai skambančio miško parko vardu. Čia nėra jokios rekreacijai būdingos infrastruktūros: nei įrengtų takų, nei sukaltų lieptelių ar suolelių ir apšvietimo.
Apie tai, kad ši teritorija negali būti įtraukiama į miško parkus, o ir pretendentams į sovietmečiu nusavintą žemę jau atmatuoti sklypai, parengti tik nepatvirtinti planai, Utenos apskrities viršininko administracija keletą kartų informavo Aplinkos ministeriją, Miškotvarkos institutą ir pačią Vyriausybę. Bet Aplinkos ministerijos nuomonė buvo kita.
“Vyriausybės nutarimas įtraukti šią teritoriją į miško parkus prieštarauja Miškų įstatymui. Tai padaryta neteisėtai. Pažeista galybė kitų procedūrų, terminų. Daug klaidų, atsirašinėjimo, melo…“ – apie vargo kelius pasakoja pokalbininkas.
Bet Saulius neketina nuleisti rankų. Jie su žmona Aldona pasiryžę kovoti iki galo. Tuo, kad pati Vyriausybė pripažins ir ištaisys klaidą, jie nebetiki. “Bylinėsimės. Abejoju, kad esant šiandieninei Lietuvos situacijai ši valdžia įsiklausytų į raštus, kuriuos dėl mūsų rašo vietos ir net europinės institucijos“, - sako S.Trinkūnas.
Prieš trejetą savaičių Utenoje apsilankiusi parlamentinė Antikorupcijos komisija įsitikino, kad Trinkūnų kaimas išties nėra ta vieta, kuri galėjo būti įtraukta į miško parkus.
“Mes manome, kad mūsų žemė sąmoningai įtraukta į miško parkus. Dauguma žmonių seni – negali ilgai laukti, o ir ne visi išmano įstatymus. Tad arba pasiims kompensacijas, arba nuleis rankas... O paskui, kai pretendentų nebeliks, šitą žemę pusvelčiui galės privatizuoti ar persikelti “labiau” verti žmonės“, - ironizuoja S.Trinkūnas.
Pretendentai, atsisakę savo 1 ha žemės paežerėje, gautų apie 1 tūkst. Lt kompensaciją. Tuo tarpu rinkos kaina šioje vietoje už arą svyruoja nuo 1 iki 2 tūkst. Lt.
Valstybiniai miškininkai taiso žemėlapius
Iš viso Utenos rajone žemių dėl panašių ribojimų neatgauna daugiau kaip keturi šimtai pretendentų. Daugeliu atvejų Utenos apskrities viršininko administracija nederino Aplinkos ministerijos planų keisti grąžintinų teritorijų statusą. Tik jų niekas nepaisė. “Nuvažiavome su Utenos meru į Aplinkos ministeriją. Jie išsitraukė savo žemėlapius, mes savo. Utenos miesto teritorijos žemėlapiuose niekada nebuvo pažymėta miškų, o Aplinkos ministerija mums rodo jų žemėlapyje kita spalva nuspalvintas miesto dalis ir sako, kad tai valstybinis miškas, jo nevalia grąžinti. Pasirodo, Aplinkos ministerijos užsakymu Miškotvarkos institutas bet kokius želdinius, žalią jų lają pažymėjo kaip miškų masyvus. Miškininkai, naujai nuspalvinę žemėlapius, juos įslaptino, laikė urėdijoje, o savivaldybės nieko nežinojo“, - sakė Utenos apskrities viršininkas Ričardas Sargūnas.
Utenos apskritis yra antra po Vilniaus apskrities, kurioje iki šiol grąžinta mažiausiai nuosavybės.
Beje, Valstybės kontrolė, atlikusi auditą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės reformos esamos būklės, konstatavo: “Šalies žemės fondo naudotojų ir naudmenų apskaita kiekvienais metais darosi vis netikslesnė, netgi klaidinanti“.
Auditoriai atkreipė dėmesį, kad beveik neįmanoma kontroliuoti atvejų, kai vaizdingose vietovėse suprojektuojami žemės, miško sklypai, suteikiami vandens telkiniai iš kitų rajonų nuosavybę persikeliantiems žmonėms. Dažnai jiems sklypai suprojektuojami pirmumo tvarka, nepaisant eiliškumo, nors tikrieji pretendentai jau seniai parašę pareiškimus nuosavybei atgauti. Daugiausiai tokių faktų auditoriai užfiksavo Vilniaus apskrityje, ypač aplink Vilniaus miestą ir Trakus.
Maža to, Valstybės kontrolei atliekant auditą, valdininkai iš pradžių tikrintojams pateikė vienokius skaičius apie galimus grąžinti laisvus žemės sklypus, o po dviejų mėnesių visai kitokius – paaiškėjo, kad laisvų sklypų yra gerokai daugiau. Kaip per tokį laiką Vilniuje padaugėjo žemės, Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) auditoriams nepaaiškino.
Be to, paaiškėjo, kad NŽT visiškai nefiksuoja, kiek dar nepatenkinta prašymų grąžinti žemę. NŽT vadovas Kazys Maksvytis bei departamento direktorius Silvestras Staliūnas “Veidui” sakė, kad tikslesnis yra ne savininkų, o negrąžintų žemės plotų registravimas.
Vilniaus apskrities viršininkas Alfonsas Macaitis pernai metų gale pareiškė, jog tikroji reforma prasidės, kai norintiesiems persikelti žemę į geresnes vietas bus pasakyta, kad laisvų žemių patraukliose vietose nebėra ir jie turi teikti prašymus ten, iš kur atvyko. Tada, pasak jo, gali paaiškėti, kad jų žemės sklypus susigrąžino kažkas kitas…
Visą šį straipsnį galite rasti savaitraščio “Veidas”10-ame numeryje 2007.03.08 - Nr. 10
