Naujienos

Centralizuotai nustatoma tikslinė žemės paskirtis ir valstybės draudimai žemės savininkams naudotis savo turtu taip, kaip jie to pageidauja, yra antikonstituciniai. Taip manantys teisės ir ekonomikos specialistai teigia, kad tokią „leidimų ir neleidimų“ tvarką pajėgus su šaknimis išrauti tik Konstitucinis Teismas. Prognozuojama, kad netrukus žmonės ims ginti tokią savo teisę taip, kaip jau gina teisę į privatumą, sveikatos apsaugą ar net kūno vientisumą. Kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą gali gyventojų administracinius skundus nagrinėjantys teismai arba Seimo nariai.

Apgaudinėja ar apsigauna?

Paežerių, paupių ir gražių pamiškių nederlingose žemėse cukrinius runkelius ar bulves auginantys žemdirbiai ne tik negauna gero derliaus, bet ir neretai savo veikla kenkia gamtai.

Vis dėlto dėl tūkstančių suartų, srutomis laistomų ar dirvonuojančių unikalių gamtos kampelių kalti ne tik inertiški ūkininkai, bet ir pati valstybė. Gamtosaugininkai ir vietos valdžia spjauna į savo darbą – glosto gamtą teršiančius kaimiečius ir, rodos, visais įmanomais būdais stengiasi sutrukdyti ateiti į kaimą investicijoms.

Daugelyje vietovių žemės ūkyje dirbama todėl, kad žmonės neturi kito pragyvenimo šaltinio – nėra darbo. Tačiau ketinantiesiems keisti situaciją vietos valdžia kaipmat priklijuoja „ateivių“ pravardę ir su jais ima elgtis kaip su ne šios planetos gyventojais.

Tačiau didžiausia ir sunkiausiai įveikiama kliūtis investuotojams ir patiems ūkininkams yra ne seniūnų ir kitų savivaldybės tarnautojų užsispyrimas, bet valstybės nenoras atsisakyti žemės paskirties reguliavimo. Dėl to daug žemių nesulaukia tikrų šeimininkų, o kaimo vietovės – investicijų.

Valstybė deklaruoja, kad žemė turi būti naudojama pagal tinkamiausią paskirtį – žemės ūkiui, vandens ūkiui, statyboms, rekreacijai ir panašiai, tačiau įstatymai žemės savininkui iš esmės draudžia spręsti, kaip jam yra geriau.

Šis dar iš sovietmečio paveldėtas centralizuotas žemės paskirties nustatymas, pasak ekspertų, ir trukdo efektyviai išnaudoti šalies žemės išteklius. Žemės ūkio paskirties sklypų savininkai negali laisvai naudotis turimu turtu, nes norėdami užsiimti kitokia veikla nei žemdirbystė priversti gauti valdžios įstaigų leidimą keisti žemės paskirtį. Tam sugaištama nemažai laiko, didėja veiklos sąnaudos.

Labiausiai tokią tvarką ginanti Žemės ūkio ministerija deklaruoja, kad tai daroma siekiant apginti žemdirbius. Tačiau dažnai yra kitaip – ant milijoninės vertės sklypų rekreacinėse vietovėse „sėdintys“ tikri ūkininkai negali parduoti dalies žemės ūkio veiklai netinkančių sklypų už tikrąją jų vertę, nes kitai veiklai patrauklios žemės ūkio paskirties žemės saugojimas mažina jos rinkos kainą.

„Valstybės nurodymai, kaip naudotis žeme, griauna kaimo ateitį, – „Verslo vartams“ sakė Rokiškio rajone investuoti pasiryžęs, bet su visomis išvardytomis kliūtimis susidūręs JAV lietuvis Česlovas. – Esu priblokštas ir to, kaip šiuos nurodymus sau leidžia interpretuoti vietos valdžia“.

Patrauklios vizijos

Visos rajonų savivaldos skelbia, kad viena iš prioritetinių jų užduočių yra skatinti kaime alternatyvias žemdirbystei veiklas. Ypač daug dėmesio 2007-2013 metų strateginiuose planuose skiriama gamtos apsaugai ir kaimo turizmui. Planų kūrėjai rašo, kad unikali gamta ne tik turi būti saugoma, bet ir turi tapti pajamų šaltiniu Lietuvos kaimuose.

Lietuvos žemės ūko ministerija taip pat neatsilieka – praėjusių metų viduryje jos parengtas kaimo plėtros planas taip pat yra pastatytas ant tos pačios kortos. Prigrūstam gerų ketinimų dokumentui net lyriško pavadinimo nepagailėta – „Atgimstančio kaimo ženklai“ skamba patraukliai.

Kaimams, kurie yra mažiau palankiose ūkininkauti teritorijose – prie ežerų, upių ir kitose vietose, siūloma tausoti gamtą, gerinti kraštovaizdį, racionaliai naudotis aplinkos privalumais ir plėsti kaimo turizmo sodybų tinklą.

Viskas dar „paskaninama“ Europos Sąjungos siūlomų pinigų sumomis, naujojo kaimo (dar nė nepradėto kurti) vizija, ir dokumentas patiekiamas investuotojams „ant stalo“. Net apskaičiuota, kad kaimo turizmo sodybų 2007-2013 metais padaugės nuo 600 iki 1300.

Nusivylusiųjų netrūksta

Tačiau šalies ir užsienio investuotojai, dažnai apie vizijas net negirdėję, valstybės pastangas pritraukti pinigų į kaimą ir ten sukurti palankias sąlygas gyventi vertina kaip pasakaites.

Minėtas JAV lietuvis Česlovas, Rokiškio rajone nusipirkęs kelis hektarus žemės ūkio paskirties žemės, labai sutriko, kai sužinojo, kad ir laikydamasis visų gamtosaugos reikalavimų turės sugaišti metus ar dvejus, kol gaus leidimą įrengti prie ežero kaimo turizmo sodybą. Jeigu apskritai jam nebus atsakyta.

Susidūręs su biurokratinėmis kliūtimis 60 metų vyras niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis, žemės savininkas, negali nuspręsti, kaip ja naudotis, nes už jį sprendžia valstybė.

Maža to, jam buvo keista, kad informacija, reikalinga žemės savininkui, planuojančiam keisti paskirtį, yra išsklaidyta taip plačiai tarp įvairių valstybės tarnautojų, kad, atrodo, kas nors tyčia taip padarė.

Visa tai, anot jo, sudaro palankias sąlygas korupcijai, nes paskirties pakeitimas yra naudingas jos savininkui, o sprendimą priima tuzinas valdžios atstovų, turinčių galią viską lemti.

Amerikietis „Verslo vartams“ pasakojo, kad JAV taip pat reguliuoja žemės rinką, tačiau dažniausiai tik saugotinose teritorijose. Jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių vis dėlto uždraudžiama naudoti žemę, kaip to geidžia savininkas, pastarajam valstybė moka kompensacijas.

Statybos sustabdytos iki 2009 m.

Žemės paskirties keitimas yra „pririštas“ prie detaliojo planavimo procedūros, kuri gali trukti nuo pusmečio iki dvejų metų. Pasaulio banko atliktas tyrimas jau parodė, kad viena iš didžiausių problemų šalyje – žemės ūkio paskirties žemės perteklius, o kitokios paskirties jos trūksta.

Be to, dabar net ir detaliųjų planų sudarymas sustabdytas, nes tokie negalimi be bendrųjų planų.

Aplinkos ministerija skelbia, kad pastarieji tokie turi būti sudaryti iki 2008 metų, tačiau vietos valdžia, išgirdusi apie žmonių viltis, atvirai šaiposi iš planuotojų Vilniuje ir pataria palaukti mažiausiai iki 2009 metų.

Sausio 16 dieną Seimas pritarė Vyriausybės pasiūlytam Ūkininko ūkio ir Teritorijų planavimo įstatymų pakeitimo projektui, pagal kurį bus apribotos statybos ūkininkų žemėje. Taip valstybė, nepaleisdama iš rankų žemės tikslinės paskirties kontrolės, pradėjo kovą su žmonėmis, kurie niekaip kitaip negalėdami pradėti statybas tapdavo ūkininkais.

Įsigiję nedidelio ploto žemės ūkio paskirties žemės (dažniausiai didžiųjų miestų apylinkėse) ir įregistravę ūkininko ūkį, žmonės galėdavo pasinaudoti ūkininkams suteiktomis lengvatomis – be detaliųjų planų gauti leidimą statyti individualų namą.

Statybos fiktyvių ūkininkų ūkiuose jau sustabdytos ir pavasarį gali būti galutinai uždraustos.

Įsikibo okupacinio paveldo

Pastaruoju metu žemės savininkai vis drąsiau kalba, kad laikas, kai nei privatūs asmenys, nei valstybė netrukdys jiems naudotis nuosavybe savo nuožiūra, netruks ateiti. Žemės tikslinės paskirties nereikalauja ES normatyvai, o ir nemažai Sąjungos šalių yra gerokai liberalesnės, kai kalbama apie žemės politiką.

„Nėra abejonės, kad sistema, draudžianti savininkui naudoti žemę savo nuožiūra, turi būti panaikinta, – „Verslo vartams“ sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas. – Mažinti biurokratiją žemės rinkos srityje ir leisti žemės savininkams laisviau naudotis savo žeme reikia ir dėl to, kad galiojanti tvarka savo kilme ir turiniu prieštarauja rinkos ekonomikai“.

Labiausiai permainoms, anot pašnekovo, priešinasi Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), nes ten daugiausia šalies urbanizacijos priešininkų.

„Dėl žemės tikslinės paskirties kontrolės mechanizmo labiausiai kenčia žmonės, turintys sklypų priemiesčiuose, prie magistralinių kelių ar vietose, itin tinkamose kokybiškam gyvenimui, – tvirtina G.Kadziauskas. – Žemės ūkio paskirties žemės perteklius akivaizdus kaimiškuose rajonuose – mažinti žemės ūkio naudmenų plotus skatina ir ES“.

Tačiau pagrindinis reformos stabdis – ŽŪM – nelinkusi daryti nuolaidų. Ministerija šneka viena, o daro kita.

„Žemės ūkio ministerija skelbia, kad nesaugomose teritorijose reikia skatinti alternatyvią žemės ūkiui veiklą, tačiau dėl neaiškių priežasčių nesiryžta pereiti į žemės rinkos reformos šalininkų pusę, – sako G.Kadziauskas. – Paradoksas – dabartinė žemės ūkio paskirties žemė buvo suformuota sovietų okupacijos metu. Per prievartinę kolektyvizaciją buvo iškreipta žemės rinka – šią neteisybę, kaip vertybę, įtvirtino nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė“.

Poreikis atsisakyti žemės paskirties yra itin didelis. Šiuo metu keisti žemės ūkio paskirties žemę į kitokios paskirties sudaro net 80 procentų visų prašymų. Dar vienas galimas būdas sušvelninti valstybės kišimąsi į žemės rinką – peržiūrėti teritorijų planavimo procedūras ir jas tobulinti.

Bendrieji planai – spąstai

LLRI siūlo naikinti centralizuotai nustatomą tikslinės žemės paskirtį, nes jos funkcijoms vykdyti visiškai užtektų teritorijų planavimo. Tačiau ekspertai perspėja, kad tikslinė paskirtis veikiausiai bus įteisinta ir bendruosiuose planuose.

„Kai Lietuvą padengs bendrieji planai, akivaizdu, kad problema nebus išspręsta. Žemės tikslinę paskirtį pakeis draudimai naudoti žemę kitaip, nei bendruosiuose planuose nurodyta, – įsitikinęs G.Kadziauskas. – Būtų teisinga, kad rengiant teritorinio planavimo dokumentus savininkams būtų leidžiama pasirinkti norimą žemės naudojimo būdą. Apskritai bendrieji planai turėtų būti rekomendacinio pobūdžio, kad žemės savininkams panorėjus būtų palikta teisė bent dalyje sklypo plėtoti geidžiamą veiklą“.

Žemės ūkio paskirties sklypo savininkas, jeigu pagal Teritorijų planavimo įstatymą jo nuosavybei ar jos daliai netaikomi papildomi ekologiniai, gamtosauginiai ar paminklosauginiai reikalavimai, turi kada nors gauti teisę valdyti savo žemę taip, kaip mano esant tinkama.

„Žemės išteklių Lietuvoje pakanka. Todėl draudimas savininkui naudotis žeme taip, kaip jis pageidauja, ir ypač kai nėra viešo ir privataus intereso konflikto, yra antikonstitucinis, – sako G.Kadziauskas. – Žemės ūkio paskirties žemė nėra didesnė vertybė už kitos paskirties žemę. Be to, kuo vadovaujantis valstybė sau suteikė teisę riboti privačios nuosavybes teises?“

Skandinavus gerbia, bet nesimoko

Skandinavai turi įstatymą, pavadintą „Teisė statyti“. Šis įstatymas be apribojimų leidžia žemės savininkui statyti namus, komercinės paskirties pastatus kaimuose ir užmiestyje, vos tik jis sumano tokią investiciją.

„Šis įstatymas yra viršesnis už bet kokius šalies įstatymus, kurie valstybei leidžia kai kuriais atvejais reguliuoti statybas, – sako G.Kadziauskas. – Ir apskritai Skandinavijos šalyse draudimas yra išimtis, o Lietuvoje išimtis – leidimas“.

Tokia politika nesuprantama ir šalies, ir užsienio piliečiams. Pastarieji, vos tik susidūrę su tokia žemės naudmenas dievinančia šalimi ir jos tam tikslui sukurta biurokratine sistema, neretai sprunka pinigų siūlyti kitoms šalims.

„Liūdna, kad šalyje vienos teisės ginamos, o kitos paminamos. Valstybė gina teisę į privatumą, sveikatos apsaugą ir net kūno vientisumą, tačiau teisė naudotis savo žeme apribota, – sako LLRI vyresnysis ekspertas G.Kadziauskas. – Gali būti, kad pirmiems kantrybė trūks užsienio investuotojams: jie turi pinigų, bet negauna žemės statyboms“.

Kai investuotojai, pavargę laukti permainų, pradės bėgti iš Lietuvos arba dar jos nepasiekę pasuks liberalesnių šalių link, Lietuvai tai bus rimtas perspėjimas rinktis – arba pradėti reformą, arba atsisveikinant pamojuoti jiems ranka.

Kantrybė baigsis teismuose

Dešimtmečiais šalyje šaknis leidusi „leidimų ir neleidimų“ sistema yra tokia galinga, kad jos išrauti, anot LLRI vyriausiojo eksperto G.Kadziausko, be teismų pagalbos veikiausiai nepavyks.

Priversti valdžią imtis žemės rinkos reformos būtų lengviau įrodžius, kad valstybės draudimas savininkams naudoti žemę taip, kaip jie nori, iš esmės prieštarauja Konstitucijai. Beje, kartą Lietuvos Konstitucinis Teismas yra paskelbęs bendro pobūdžio sprendimą apie tai, kad valstybė, neturėdama pakankamai pagrindo ginti viešąjį interesą, neturi teisės riboti privataus intereso.

„Kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą gali konkrečius gyventojų administracinius skundus nagrinėjantys teismai arba Seimo nariai. Pirmuoju atveju ypač didelės galimybės atsiveria advokatams. Jie turi teisę pareikalauti, kad atstovaujamų žemės savininkų teises išaiškintų Konstitucinis Teismas, – tvirtina G.Kadziauskas. – Kai bus atsakyta į klausimą, ar tokie valstybės draudimai pažeidžia žmonių konstitucines teises, bus išspręstas ir pagrindinis ginčas“.