Naujienos

* R.Šimašius: nuo ko ir kam saugome žemę?

 

Jei kas paklaustų, kas labiausiai kliudo investicijoms į naujas gamyklas ar kitus verslo objektus ir įvairias statybas, atsakymas vienareikšmis – apribojimai savininkams naudoti savo žemę. Tai tinka ne tik didžiuliams verslams, bet ir kiekvienam žemės turėtojui, - 2007-02-28 teigia savo komentare per nacionalinį radiją Remigijus Šimašius, Lietuvos Laisvos rinkos instituto prezidentas.

Turi miško – ten trobelės nevalia statyti ar, gink Dieve, miško iškirsti. Turi laukymę – jos nevalia mišku užleisti, nes žemės ūkio paskirties žemė ne mažiau neliečiama. Kita vertus, jei jau užžėlė, tai laiku neiškirtus teisės iškirsti paskui jau gali ir nebetekti.

Jei nusprendei pastatyti kažką naujo, kitokio negu buvo anksčiau, pasiruošk žiniai, kad taip negalima. Nesvarbu, kas tai bus – nauja gamykla, sandėlis, lauko virtuvėlė ar per savaitę surenčiama daržinė. Jei ir bus galima, tai „koridoriniai“ žygiai užims daug daugiau laiko nei šiuolaikinė statyba ir sudarys nemažą dalį visos statybos kainos.

Pagal pasaulio banko tyrimą, 2005 metais situacija, susijusi su galimybe žemę panaudoti verslui, buvo pablogėjusi triskart palyginti su 2002 metais, ir yra kelis kartus blogesnė nei bet kurioje Centrinės ir Rytų Europos valstybėje, pradedant Kazachstanu ir baigiant Slovėnija.

Saugoti, tausoti, ginti, prižiūrėti, užtikrinti, subalansuoti, neleisti sunaikinti – visa tai žodžiai, turintys teigiamą aurą ir įkvepiantys pasitikėti. Juos vartojantys politikai ir biurokratai atrodo tikrai susirūpinę mūsų gyvenimo kokybe ir darna. Šiuos ir panašius žodžius girdime kuo įvairiausiuose kontekstuose, tačiau saugant mūsų gyvenamąją aplinką nuo pokyčių – ypač dažnai. Už šių žodžių slypinti realybė – kitokia.

Patiko architektams koks tarybinių laikų ne vietoje išdygęs monstras dėl savo, tarkime, stogo konstrukcijos, ir nebus ten nei parduotuvių, nei viešbučių, nei gyvenamųjų namų, nors kaip tik jie ten geriausiai tiktų. Nė iš vietos nepajudėsi ir tuo atveju, jei paveldo saugotojai nusprendė, kad miesto viduryje stovinti bakūžė yra saugotina arba jei piktžolėmis užžėlęs laukas paskelbiamas mistiniu verbų draustiniu, arba jei tvenkinį išsikasei – tai pirties šalia jo nebegalėsi pastatyti, nes vandens telkinio apsaugos zona bus pažeista.

Kitaip tariant, saugojimo objektai neretai gražūs planuose ir ant popieriaus, tačiau žmogui, kuriam teko laimė arba nelaimė turėti žemės ar nekilnojamojo turto, toks saugojimas atrodo absurdiškas. Ir įveikinėja jis tuos absurdus kyšių, pažinčių, nežmoniško atkaklumo arba didelio įžūlumo pagalba.

Painiava, didžiulė įtampa, susijusi su naujomis statybomis, ginčai ir nemokėjimas jų išspręsti, tradicijos tartis su kaimynais nebuvimas ir trukdžiai jai formuotis, ne visai skoningi ir ne visai vietoje atsiradę nauji statiniai paprastai parodomi kaip nenuginčijamas įrodymas, kad Lietuvos žmonės dar nepribrendę varžtų atleidimui, kad reikalingas išmintingas valdžios patvirtintas planas kaip viską tvarkyti, ir kad be to plano ir griežtos jo priežiūros įsivyraus chaosas ir netvarka.

Bet ar tikrai reguliavimas sumažina įtampą dėl naujų statybų? Tarkime, jeigu būtų galima statyti viską visur, išskyrus labai ribotas saugomas teritorijas? Dėl to neatsirastų daug didesnis poreikis naujoms statyboms, tačiau statoma būtų ten, kur patogiausia ir poreikis didžiausias. Atsirastų koncentracija – vienur pastatų būtų tankiai ir daug, o kitur laisviau. Ten, kur tankiai ir daug, žemė brangesnė, todėl ir kiti statytų aukštesnius namus. Ten kur laisviau – žemė paprastai pigesnė, ir jeigu ir būtų statoma, tai nebūtų poreikio daug kubatūros sugrūsti į mažus sklypelius.

Niekas nestatys šešiolikaaukščio toli nuo miesto centro ar mažame miestelyje. Ir atvirkščiai – niekas nestato mažo namuko su sodeliu tarp naujai išdygusių dangoraižių. Reguliavimas šios natūralios plėtros nesunaikina, tačiau smarkiai iškreipia: jei apribojama galimybė statyti ten, kur yra poreikis, labiau linkstama statyti ten, kur leista, pramušta, išsikovota ir panašiai. Štai jums ir papildoma paskata dangoraižiui šalia jaukaus dviaukščio.

Ir galiausiai – ar tikrai verta saugoti aplinką nuo pokyčių ir sparčios plėtros? Juk taip besaugodami galime ir likti samanotų bakūžių kraštu, o ne patogiam žmonių gyvenimui pritaikyta aplinka. Jei norime, kad aplinka būtų keičiama žmogaus kaip kad Dievas žmogui davė, kad ji tarnautų žmogui, o ne žmogus aplinkai, turime netrukdyti pokyčiams, jei tik jie tiesiogiai ir fiziškai nepažeidžia kitų teisių.

Kalbu apie konkrečius žmones, kurie gyvena konkrečioje vietoje, o ne apie tuos, kurie susirūpinę saugoti aplinką, kurioje negyvena ir su kuria neturi nieko bendro.

Šaltinis: www.lrt.lt