Naujienos

 

Interviu p.B.Sakalauskas pasakoja apie nepriekaištingai dirbančių valstybinių miškų urėdijų pasiekimus ir kartu žeria priekaištus privačių miškų savininkams, kad pastarieji atseit neatsakingi, "... neturi jokių įsipareigojimų...", asociacijos neišsako jokio  "...paraginimo imtis priemonių prieš neteisėtą veiklą miškuose" ir t.t.

 

Kviečiame susipažinti su straipsniu:

- Kokia metinė kirtimo norma valstybiniam miškų sektoriui?
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1321 ,,Dėl metinės valstybinių miškų pagrindinių kirtimų 2004-2008 metų normos patvirtinimo” patvirtintos 2004-2008 metų pagrindinių kirtimų normos – 2,4 mln. kub. m. Tvirtinant šią normą, laikytasi Miškų įstatymo nuostatos, pagal kurią medienos iškertama ne daugiau kaip 85 proc. metinio prieaugio.
Minėtų pagrindinių kirtimų normų laikomasi aplinkos ministro įsakymais tvirtinant kasmetes pagrindinių ir tarpinių kirtimų apimtis. Kasmetės tarpinio naudojimo (ugdymo, sanitarinių, kraštovaizdžio formavimo ir kt.) kirtimų apimtys šalies valstybiniuose miškuose sudaro iki 1,3 mln. kub. m. Tad bendros kasmečių kirtimų apimtys šalies valstybiniuose miškuose nesiekia 3,7 mln. kub. m. Pagrindinio naudojimo kirtimų apimtys tvirtinamos kiekvienam valstybinių miškų valdytojui atskirai – spygliuočių, kietųjų bei minkštųjų lapuočių poūkiams bei atskirų rūšių medynams. Neplynuosius kirtimus, atsižvelgiant į atskirų miškų urėdijų miškotvarkos projektus, įsakymu tvirtina generalinis urėdas.
- Kokie dažniausiai naudojami kirtimo būdai (plynieji, atrankiniai, sanitariniai, ugdomieji)?
- Valstybiniuose miškuose skatinami neplyni kirtimai. Šie kirtimai labai reikšmingi ekologiniu požiūriu, nes medynas atsikuria natūraliai, formuojasi įvairiaamžiai ir įvairiarūšiai nepalankiems aplinkos veiksniams atsparesni medynai. Dėl minėtų priežasčių tikslinga taikyti neplynų kirtimų būdus šalies valstybiniuose miškuose. Tačiau minėtų kirtimų taikymas ne visuomet racionalus dėl augavietės sąlygų, drėgmės ręžimo, esamų medynų rūšinės sudėties ir struktūros bei kitų veiksnių. Ugdomieji kirtimai yra ateities medynų formavimas ir siekis užauginti našesnius ir tvaresnius, biologine įvairove turtingus medynus ir vykdomi laikantis galiojančiuose miškotvarkos projektuose suprojektuotų apimčių.
Sanitariniai kirtimai vykdomi atsižvelgiant į miškų sveikatingumą.
Per pastaruosius trejus metus neplynų kirtimų plotas plynųjų sąskaita padidėjo dvigubai – nuo 12,5 proc. iki 25 proc. Šią neplynųjų kirtimų kvotą numatę pamažu didinti iki 30 proc. Todėl reikia keisti miškotvarkos projektus, tobulinti pagrindinio naudojimo kirtimo taisykles.
- Kiek hektarų miško kasmet plynai iškertama valstybiniame miškų sektoriuje?
- Pagrindinio naudojimo plynai pirmiausiai kertami išretėję ir prastos sanitarinės būklės, paskui – kiti perbrendę bei brandūs (pasiekę kirtimo amžių) medynai. Kaip minėjau, plynųjų kirtimų apimtys kasmet mažėja. Pavyzdžiui, 2004 m. plynųjų kirtimų biržių plotas buvo 9962,7 ha, o 2005 m. – 8955,4 ha.
- Medienos perdirbėjai šaukte šaukė, kad baigiasi sandėliuose turimos medienos atsargos, o kai kurios lentpjūvės priverstos sustoti, nutrūkus medienos tiekimui. Kokia iš tikrųjų buvo susiklosčiusi padėtis dėl blogų oro sąlygų miško ruošai?
- Šios žiemos pradžios oro sąlygos buvo gerokai sujaukusios ne tik miškininkų, miškakirčių, bet ir medienos perdirbėjų planus. Būta tiekimo sutrikimų. AB „Grigiškės“ buvo sustabdžiusi gamybą savaitei. Sausio mėnesį iš tikrųjų medienos ruoša vyko ribotais kiekiais. Siekiant išvengti miško paklotės pažeidimų, nesant įšalo bei sniego dangos, miško kirtimo, medienos ištraukimo technika griežtai laikėsi reikalavimų - važinėjo tik šakomis klotomis valksmomis. Apskritai paklotės pažeidimų atvejai valstybiniuose miškuose labai reti.
- Bet ūkininkai dažnai skundžiasi, kad urėdijų medvežės tiesiog šliaužia, nugrimzdusios iki ašių, per jų laukus ir pievas, sudarko vietinius kaimo kelius, kuriais paskui neįmanoma pravažiuoti jokiu transportu.
- Polaidžiu, kai nėra įšalo, urėdijų medvežės nevažinėja nei ūkininkų laukais, nei pievomis. Tokiu metu sunkiomis traktorinėmis medvežėmis stengiamasi nevažinėti net miško keliais. Laikino medienos sandėliavimo aikštelės įrengiamos tokiose miško vietose, prie kurių patogu privažiuoti, apsisukti mašinoms ir pakrauti į jas medieną.
Vykdant žemės reformą, nuo kurios miškininkai yra nušalinti, sukurta problema, kuomet valstybinės reikšmės miškai atsidūrė tarp privačių ūkininkų laukų ir žemėtvarkininkai nepaliko privažiavimo kelių iki valstybinio miško. Tačiau miškininkai ir iš šios padėties randa išeitį - susitaria su ūkininkais. Mediena per jų laukus ir pievas išvežama tik įšalus žemei, taip išvengiama žalos pasėliams ir laukams. Be to, nereikėtų pamiršti, kad dažniausiai kaimo keliais važinėja ne urėdijų, o pačių medienos pirkėjų arba jų samdytos medvežės, traktoriai bei automobiliai. Šiuo metu jau išplėtota logistika. Berods 70 proc. visų pervežimų priklauso logistinėms firmoms.
- Tarkime, urėdijų medvežės nedaro žalos ūkininkų laukams ir pievoms, bet jos važinėja pažliugusiais kaimo keliais...
- Kelių priežiūros sistema Lietuvoje gerai sutvarkyta. Mes, kaip ir kiekvienas automobilio turėtojas, mokame kelių mokestį. Kiekvienas kelias kam nors priklauso, turi savo savininką, kuris ir rūpinasi juo. Miško kelius tiesia, taiso ir nuolat prižiūri urėdijos. Kasmet keliams tvarkyti skiriama nuo 14 iki 16 mln. Lt. Miško keliais važinėjame ne tik mes, bet ir šalies gyventojai, ir ūkininkai, ir miško savininkai, kurie miško keliams tvarkyti neskiria nė cento. Miško savininkams keliams tvarkyti buvo numatyta 50 proc. kompensacija iš Europos Sąjungos struktūrinių paramos fondų. Tačiau neteko girdėti, kad bent vienas miško savininkas ta parama būtų pasinaudojęs. Kartais ūkininkai priekaištauja, kad ardomi kaimo keliai. Todėl polaidžiu uždarėme kai kuriuos įvažiavimus į miškus. Aišku, galėjome vykdyti miško ruošą, vežti medieną, klampoti kelius. Bet mes žinome, kad juos teks taisyti. O iš savininko miško mediena vežama bet kokiomis sąlygomis, kadangi jis neturi jokių įsipareigojimų.
- Prasidėjus žiemai visos minėtos problemos išsisprendė. Bet visą sausio mėnesį miško ruoša šlubavo. Ar suspėsite įvykdyti savo įsipareigojimus medienos perdirbėjams?
- Dabar miško ruošos sąlygos palankios. Urėdijos sudaro medienos tiekimo sutartis su medienos perdirbėjais metų ketvirčiams. Todėl esame įsitikinę, kad pirmojo ketvirčio užduotis įvykdysime. Dabar visos mūsų pajėgos mestos į miško ruošą. Juk reikia užsidirbti lėšų miškui želdyti, priešgaisrinei apsaugai. Tik nuleis sniegą ir tuojau kaimų pamiškėse pradės pleškėti pievos.
- Miškų savininkų susitikimuose teko girdėti priekaištų, kad valstybinių miškų pareigūnai naudoja nacionalinį turtą, mokėdami už tai menkus mokesčius į valstybės biudžetą. Kaip yra iš tikrųjų?
- Mokame visus mokesčius, kokius tik moka bet kuri įmonė. Be to, dar atliekame daug valstybinių darbų, kuriuos mums paskyrė Aplinkos ministerija pagal privalomąsias užduotis. Tų darbų sąmatinė vertė – apie 24 mln. Lt. Galiu juos įvardyti. Pirmiausia vilko dalį sudaro priešgaisrinė miškų apsauga, kuriai kasmet tenka skirti po 4 mln. Lt. Savo lėšomis vykdome nacionalinę miškų inventorizaciją, rengiami bendri miškotvarkos projektai, o jais naudojasi ir miškų savininkai. Daug darbo ir lėšų kasmet reikalauja rezervuotų nuosavybei atkurti miškų (300 tūkst. ha) priešgaisrinė, sanitarinė priežiūra, vėjavartų, vėjalaužų valymas, medynų retinimas. Šiems darbams per metus skiriama 5-6 mln. Lt. Taip pat kasmet tenka atkurti kirtavietes, apželdyti apskričių perduotus urėdijoms žemės ūkio paskirties žemių plotus. Iki šiol jau apželdinta apie 6 tūkst. ha tokių žemių. Ir už tai negauname nė lito. Tenkindami visuomenės poreikius daug lėšų skiriame rekreacijos objektams, rengiame pavėsines, netgi poilsiavietes, miško pažintinius takus.
Bendra mokesčių našta privatininkui – 15 proc., o mums – apie 30 proc. Štai koks skirtumas! Šį klausimą diskutavome Seimo Aplinkos apsaugos komitete, dalyvaujant Mokesčių inspekcijos atstovams.
- Nepaisant sunkios mokesčių naštos valstybinių miškų pareigūnai negali skųstis atlyginimais, kurie kur kas didesni negu dirbančiųjų kitose šalies ūkio šakose.
- Statistikos departamento duomenimis, privataus miškų sektoriaus tarnautojų ir darbininkų vidutinis mėnesinis atlyginimas beveik dvigubai mažesnis negu valstybinių miškų darbuotojų. Bet kažkodėl iš valstybinio sektoriaus, kur mokami dvigubai didesni atlyginimai, darbuotojai veržiasi pas privatininkus. Ką tai sako? O tai nesunku suprasti – vengiama mokėti mokesčius. Stambiausių urėdijų didžiausias urėdo atlyginimas su visais priedais – 7 tūkst. Lt. Miškininkystės darbuotojų atlyginimo vidurkis tik 150 Lt didesnis už Lietuvos atlyginimo vidurkį. Bet darbas miškininkystėje kur kas sunkesnis nei kitose ūkio šakose.
- Pasirašėte sutartį su Aplinkos apsaugos inspekcija bei Policijos departamentu dėl bendrų reidų rengimo į privačias miškų valdas, siekiant užkardyti savavališkus miško kirtimus, medienos grobstymą ir kitas negeroves. Ar šiuo atveju nepažeidžiamas demokratijos principas miško nuosavybės teisių požiūriu? Juk į šią kampaniją nepakviesti privačių miškų savininkų organizacijų atstovai. O ar valstybinių miškų pareigūnams patiktų, kad tokią akciją surengtų miškų savininkai ir rengtų reidus į urėdijas? Juk ir ten dažnai pasitaiko įvairių pažeidimų.
- Manau, kad neuždarytas kelias, be jokios abejonės, dalyvauti ir privačių miškų asociacijoms nors kiek padirbėti šioje srityje. Iki šiol iš Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) sulaukėme tik priekaištų. Iš privačių miškų asociacijų negirdėjau jokio paraginimo imtis priemonių prieš neteisėtą veiklą miškuose. Jos konsultuoja daugiausia miško kirtimo bei pasinaudojimo struktūriniais fondais klausimais, bet nesprendžia, kaip užkardyti neteisėtus kirtimus. Tad jeigu jie tuo nesuinteresuoti, kodėl turėtume juos versti tai daryti? Bet jeigu reido metu valstybinių miškų pareigūnai atsidurs privačioje miško valdoje, jie nerašys protokolų. Įsakymas dėl bendrų reidų rengimo siekiant užkardyti neteisėtus miško kirtimus parengtas Aplinkos apsaugos inspekcijos. Inspekcija ir Policijos departamentas daugiau orientuosis į privačių miškų valdas, o mums reikia tą patį daryti valstybiniuose miškuose.
- Jūsų nuomone, valstybinių miškų urėdijos dirba nepriekaištingai. Tai kodėl visu rimtumu užsimota reorganizuoti valstybinių miškų valdymo struktūrą?
- Pristatytas valstybinių miškų valdymo tolesnio tobulinimo mokslinis darbas ir rengiamas aplinkos ministro įsakymo projektas. Tobulinimas – tai ne vienkartinis veiksmas. Kai kalbu apie efektyvią urėdijų veiklą, visada sakau, kad tai - vykdomų reorganizacijų rezultatas. Jau atsisakėme lentpjūvių, dėl kurių būdavome kritikuojami. Sumažėjo darbuotojų. Iki šiol mūsų pačių iniciatyva vyko reorganizacija valstybiniame miškų sektoriuje. Bet vėl matome, kad toliau nebegalėsime gyventi nieko netobulindami. Todėl ateityje, manau, sumažės darbų. Pavyzdžiui, pasibaigus žemės reformai neteks prižiūrėti rezervuotų nuosavybei atkurti miškų, medienos apskaitą vykdys vartotojas.
- O kaip su valdymo struktūros reorganizavimu? Ar numatyta sumažinti urėdijų skaičių?
- Taip, numatyta, bet neįvardyta, kurios urėdijos bus sujungtos. Tam reikia konkrečių urėdijų efektyvumo ir geriausio dydžio paskaičiavimų. Revoliucijos daug kam patinka, bet manau, kad ne kiekviena revoliucija visuomenei naudinga. Minėtame valdymo struktūros tobulinimo projekte viskas surašyta labai nekonkrečiai.