Naujienos
2007 - 01 - 25
* Žalgirio pergalės parkas- 1,5 mln. Lt nepasiteisinusi investicija
Žurnalistas Polikarpas Ragožis straipsnyje "Žalgirio parkas – išblėsusio patriotizmo atspindys" (Ūkininko patarėjas, 2007-01-11, Nr. 4(2053) aptaria prieš 16 metų šalia automagistralės Vilnius-Klaipėda įkurto Žalgirio pergalės parko likimą.
Sąjūdžio aušroje gimusi idėja
Klubo „Žalgirio pergalės parkas“ pirmininko Alfonso Bajarsko pasakojimu, idėja įkurti parką kilusi keliems entuziastams, kurie susibūrė į iniciatyvinę grupelę. Jos branduolį sudarė Algimantas Sudaris (verslininkas), Stanislovas Kalinka (architektas), Vilmantas Mačiulevičius (kultūros fondo „Aukuras“ pirmininkas), Algimantas Danauskas, Vytautas Kamblevičius, nuo 1997 m. prof. Aleksandras Vitkus ir kiti. Vėliau buvo įkurtas klubas, kuriam ir dabar vadovauja A.Bajarskas.
Vieta parkui parinkta neatsitiktinai, šalia svarbių kelių, seniau vadintų aukštaičių (Kaunas-Panevėžys) ir žemaičių (Kaunas-Klaipėda) plentų sankirta Gaižuvėlės k., ties Cinkiškiais. Tuo metu numatytas plotas (14,1 ha) dar priklausė kolūkiui. Anksčiau toje vietoje kelio tiesėjai buvo įrengę akmens skaldos saugyklą, kuriai baigus veiklą atliekos buvo išsklaidytos ir užpiltos dirvožemio sluoksniu. Kolūkis bandė tą žemę suarti, tačiau pernelyg daug joje palikta akmenų – lūžo plūgų noragai. Atkūrus nepriklausomybę buvę savininkai atsisakė šią žemę susigrąžinti natūra, jiems valstybė išmokėjo kompensacijas. Tuometinė Kauno r. valdžia leido čia kurti parką. Pasak A. Bajarsko, iki šiol niekas jokių pretenzijų dėl žemės nepareiškė.
Parko želdinių projektas
Suradus sklypą pradėta galvoti apie parko projektą. Vientisą sukurti pasirodė ne taip lengva, todėl rengtas dalimis. Teritorijos apželdinimą suprojektavo Lietuvos miškų instituto mokslo darbuotojas prof. Algimantas Gradeckas su grupe savo bendradarbių. Jie iš parko centro nusidriekiančiomis linijomis, tartum spinduliais, numatė pasodinti 580 kanadinių ąžuoliukų. Kiekvienas jų simbolizuoja vienerius metus, skaičiuojant nuo Žalgirio mūšio. Taigi kiek metų prabėgo nuo to svarbaus istorinio įvykio iki mūsų dienų, tiek ir pasodinta aštriais kampais karpytais raudonais lapais ąžuoliukų. Šie medeliai pradėti sodinti jau pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės pavasarį. Prof. A. Gradecko siūlymu, tarp ąžuoliukų taip pat spinduliais pasodinta eglaičių, kad žiemą, kai ąžuolai numeta lapus, nesusidarytų pernelyg pilkas parko vaizdas. A. Bajarsko nuomone, eglaitės primins parko lankytojams, kad karius į Žalgirio mūšį lydėjo ir moterys, atlikusios gailestingųjų seserų vaidmenį.
Be Kanados raudonųjų ąžuolų, ties kiekvieno karvedžio koplytstulpiu pasodinta po vieną glaustašakį ąžuoliuką, iš viso 11 medelių. Nepriklausomybės kovų alėja taip pat bus apsodinta 50 paprastų ąžuoliukų, kurių kiekvienas skirtas vieneriems okupacijos metams priminti. Alėjos viduryje šlamės liepa, simbolizuojanti šalį. Lygiagrečiai su Kauno-Klaipėdos magistrale iš kalnų pušelių žiemą vasarą žaliuos užrašas „Žalgiris“.
Iš rytų parkas „remiasi“ į mišką. Kitoje pusėje, kur atsiveria laukai, parke augs maumedžiai. Sudarydami savotišką sieną, jie sudarys parko perspektyvą.
Pasak A. Bajarsko, sodmenimis apsirūpinti padėjo Jonavos, Dubravos ir Kauno urėdijos. Tam tikrą kiekį sodmenų išsiaugino ir patys parko klubo nariai. Tad praktiškai sodinukų pirkti nereikėjo. Neteko samdyti ir sodintojų – talkininkavo kariai, Lietuvos miškų instituto darbuotojai, studentai ir visuomenės entuziastai.
Vieta parinkta, o statinių nėra
Nepaisant, kad parkas skirtas Žalgirio mūšio 580 metinėms atminti, jame numatyta paminklais ir kitais statiniais įamžinti visus svarbiausius Lietuvos istorijos laikotarpius nuo seniausių laikų iki 1990 m. – Nepriklausomybės atkūrimo.
Pusrutulio formos aikštės, primenančios saulę, centre turėtų iškilti gelžbetoniniai 10-14 m aukščio Gedimino stulpai, padengti baltojo marmuro plokštėmis. Tarpai tarp jų bus užpildyti apšviečiamais vitražais. Prieš šį monumentą iš abiejų pusių stovės skulptūriniai mediniai stogastulpiai Vytautui ir Jogailai. Už Gedimino stulpų lanku išrikiuoti 11 skulptūrinių atminimo stogastulpių Lietuvos kariuomenės vėliavų (dalinių) vadams. Iš vienos gyvojo užrašo „Žalgiris“ pusės numatyta pastatyti paminklą tremtiniams ir politiniams kaliniams, o iš kitos pusės – partizanų kovoms atminti.
Numatyta pastatyti ir skulptūrinius įėjimo į parką vartus. Už jų iškils iš tūkstančio akmenų sukrautas paminklas pagal J. Biliūno pasaką „Laimės žiburys“. Pasak A. Bajarsko, jame bus panaudoti šviesos ir garso efektai. Iš jo sklis senovinės lietuvių melodijos, o viršuje žibės amžinoji šviesa. Nuo jos žemyn mirksės elektros lemputės, tartum tos šviesos kibirkštėlės. Akmenys šiam paminklui bus vežami iš piliakalnių, garbių žmonių gimtinių, jų darbo vietų, partizanų kovų, Lietuvos kariuomenės mūšių laukų, knygnešių kelių.
Dar parengtos vietos pirmykštės baltų gyvenvietės ekspozicijai, stogastulpiams Tėvui ir Motinai, Vyrui ir Žmonai, Sūnui ir Dukrai, Broliui ir Seseriai, paminklui Vaidilai, paminklams-knygoms svarbiausiems istoriniams įvykiams nuo seniausių iki šių laikų pažymėti, atminimo plokštėms tautų sąjungininkių kariams, istorinėms knygoms-paminklams apie Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius, Tautos atminties sienelei. Šiuo metu parke įbesta berods 13 skulptūrinių stogastulpių – 11 karvedžiams, Vytautui ir švč. Marijai. Kiti statiniai ne tik nesukurti, bet net nesuprojektuoti.
Mįslė pravažiuojantiesiems
Nors parkas pradėtas kurti prieš 16 metų, tačiau dar šiandien jis neturi parko požymių. Per tą laiką vieni medeliai jau ir žmogų praaugę, o kiti vos pusmetrį pasiekę. Daug jų išdžiūvę arba neprigiję. Klubo „Žalgirio pergalės parkas“ valdybos pirmininko A. Bajarsko teigimu, šį pavasarį numatytas „kapitalinis“ žuvusių medelių atsodinimas.
Ne ką geriau atrodo ir gyvasis (iš kalnų pušelių) užrašas „Žalgiris“. Medelių vainikai nesudaro vientisų linijų. Jiems išsišakojus iškraipyti raidžių kontūrai. Pušelės nevienodo ūgio: vienos jau 3-4 m, o kitų viršūnėlės vos virš žolių pakilusios. Parko želdinių projektuotojai rekomendavo užrašą „Žalgiris“ sodinti žemaūgėmis kalnų pušelėmis, kurios žemėtų kelio link, t. y. užrašas turėtų būti nuožulnus, kad būtų aiškiai įskaitomas nuo magistralės pylimo. Tačiau pušelių vainikų niekas neformavo, jos augo laisvai atviroje erdvėje. Derlingesnėje vietoje šie medeliai jau daugiau nei 4 m aukščio, o kiti nuskurdę, žemi. Ko gero, projektuotojai apsiriko. Geriau reikėjo raidžių kontūrais sodinti dekoratyvius krūmus ir formuoti kaip gyvatvorę. Tačiau A. Bajarskas tvirtina, kad dabartinis užrašas puikiai matyti iš lėktuvo...
Nepasisekė ir su maumedžiais. Beveik visi per praėjusios vasaros karščius ir sausrą, kaip ir nemažai ąžuoliukų, išdžiūvo. Niekam nerūpėjo bent kartą per savaitę palaistyti, nors kiekvienas medelis turi savo oficialųjį globėją. Visiems jiems klubas „Žalgirio pergalės parkas“ net globotojų pažymėjimus išdavė.
Kadangi parkas neturi nė vieno nuolatinio darbuotojo, jis neprižiūrimas. Tik matyti buvusi nušienauta žolė, daugiau nieko. Pravažiuojantiesiems automagistrale sunku suprasti, kokios paskirties šis žemės plotas su keliais koplytstulpiais.
Pusantro milijono lėšų - kaip į vandenį
Kuriamas Žalgirio pergalės parkas neturi jokio statuso. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, ši teritorija laikytina kaip rekreacinė teritorija, memorialas istoriniams įvykiams atminti. Tarnybos vadovės nuomone, „jis galėtų būti įtrauktas į Saugomų teritorijų sąrašą, jeigu jame būtų sukurta kažkokia kokybė“.
Po tokių žodžių nėra ko ir bekalbėti. Gaila, kad per 16 metų nesukurta jokios kokybės, nors, pasak klubo „Žalgirio pergalės parkas“ vadovo pensininko A. Bajarsko, į parką jau investuota daugiau nei 1,5 mln. Lt! 2005 m. liepos 15 d. „Kauno dienoje“ rašyta, kad parkas įkurtas už visuomenės lėšas, tačiau labdaros surinkta tik apie 90 tūkst. Lt. Likusioji dalis, beveik visa minėtoji suma, skirta iš valstybės biudžeto. Tai „ŪP“ patvirtino A. Bajarskas.
Iš minėtos sumos buvo sumokėta tautodailininkams už koplytstulpius, vidutiniškai kiekvienam po 1 tūkst. Lt, nusausinta teritorija, įrengta automobilių aikštelė, pažvyruota būsimoji Nepriklausomybės kovų alėja ir takai, vedantys prie karo vadų koplytstulpių, bei išmūrytas pagrindas Gedimino stulpams. Tikriausiai ne vienam skaitytojui kelia abejonių tokia didelė minėtų darbų sąmatinė vertė. Tačiau Susisiekimo ministerijai nerūpi, kaip buvo panaudotos jos skirtos lėšos, kasmet po 200-250 tūkst. Lt.
Beje, A. Bajarskas minėjo, kad klubą sušelpia ir Kauno r. savivaldybė. Tačiau, kaip paaiškino savivaldybės Kultūros poskyrio vyriausioji specialistė Alvyra Čičinskienė, parama teikiama ne pinigais, o kasmet nupjaunama žolė, atvežami talkininkai, sumokama už kareivišką košę, nors tas parkas neįtrauktas į rajono kultūros objektų sąrašus.
Tad kokio statuso parkas?
Kauno r. sav. Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Tautvydas Tamošiūnas pareiškė, kad šis sklypas perduotas savivaldybei. O minėto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Venskuvienė „ŪP“ paaiškino, kad Kauno r. valdybos 1998 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 304 patvirtintas 14,1 ha plotas „Žalgirio pergalės parkas“. O 2001 m. gegužės 15 d. Kauno apskrities administracija panaudos sutartimi jį perdavė Kauno r. savivaldybei. Žemėtvarkos projektuose nurodyta speciali šio sklypo paskirtis.
Įdomu tai, kad dar neįteisinus šios teritorijos, joje buvo pradėtas kurti parkas, sodinti medeliai. Kita vertus, kokiu pagrindu geografiniu požiūriu svarbioje vietoje 14,1 ha sklypas buvo patikėtas privatiems asmenims, pasivadinusiems iniciatyvine grupe? Pasirodo, tuo metu buvo įmanomi net tokie dalykai.
Idėja sukurti tokį memorialą vertinga, juolab kad artėja 600-osios Žalgirio mūšio metinės. Tačiau tam reikalui reikia Vyriausybės dėmesio. Suprantama, ir lėšų. A. Bajarsko preliminariais paskaičiavimais, parko projekto sąmata sudarytų per 6 mln. Lt. Tačiau jo turėta omenyje visos medinės skulptūros. Tokiame memoriale geriau derėtų pagrindiniai paminklai iš marmuro ar granito. Tokiu atveju sąmata dar padidėtų. Kita vertus, gal nereikėtų tokios plačios tematikos, o akcentuoti tik Žalgirio mūšį. Parkui kurti turėtų būti sudaryta specialistų: architektų, skulptorių, aplinkosaugininkų, istorikų, valdžios atstovų grupė, o ne patikėti šį darbą juridinio statuso neturinčiam klubui, kuriam vadovauja pensinio amžiaus žmogus, buvęs žemės ūkio specialistas.
Parko ateitis lieka neaiški. Klubas jokių lėšų neturi, altruistų aukoti jau neatsiranda. A. Bajarskas „ŪP“ bėdojo, kad nėra lėšų net Gedimino stulpų projektui užbaigti.
Jeigu ir toliau taip atrodys parkas, geriau jo atsisakyti, nejuokinant pravažiuojančiųjų pagrindine Lietuvos automagistrale Vilnius-Klaipėda.
Klubo „Žalgirio pergalės parkas“ pirmininko Alfonso Bajarsko pasakojimu, idėja įkurti parką kilusi keliems entuziastams, kurie susibūrė į iniciatyvinę grupelę. Jos branduolį sudarė Algimantas Sudaris (verslininkas), Stanislovas Kalinka (architektas), Vilmantas Mačiulevičius (kultūros fondo „Aukuras“ pirmininkas), Algimantas Danauskas, Vytautas Kamblevičius, nuo 1997 m. prof. Aleksandras Vitkus ir kiti. Vėliau buvo įkurtas klubas, kuriam ir dabar vadovauja A.Bajarskas.
Vieta parkui parinkta neatsitiktinai, šalia svarbių kelių, seniau vadintų aukštaičių (Kaunas-Panevėžys) ir žemaičių (Kaunas-Klaipėda) plentų sankirta Gaižuvėlės k., ties Cinkiškiais. Tuo metu numatytas plotas (14,1 ha) dar priklausė kolūkiui. Anksčiau toje vietoje kelio tiesėjai buvo įrengę akmens skaldos saugyklą, kuriai baigus veiklą atliekos buvo išsklaidytos ir užpiltos dirvožemio sluoksniu. Kolūkis bandė tą žemę suarti, tačiau pernelyg daug joje palikta akmenų – lūžo plūgų noragai. Atkūrus nepriklausomybę buvę savininkai atsisakė šią žemę susigrąžinti natūra, jiems valstybė išmokėjo kompensacijas. Tuometinė Kauno r. valdžia leido čia kurti parką. Pasak A. Bajarsko, iki šiol niekas jokių pretenzijų dėl žemės nepareiškė.
Parko želdinių projektas
Suradus sklypą pradėta galvoti apie parko projektą. Vientisą sukurti pasirodė ne taip lengva, todėl rengtas dalimis. Teritorijos apželdinimą suprojektavo Lietuvos miškų instituto mokslo darbuotojas prof. Algimantas Gradeckas su grupe savo bendradarbių. Jie iš parko centro nusidriekiančiomis linijomis, tartum spinduliais, numatė pasodinti 580 kanadinių ąžuoliukų. Kiekvienas jų simbolizuoja vienerius metus, skaičiuojant nuo Žalgirio mūšio. Taigi kiek metų prabėgo nuo to svarbaus istorinio įvykio iki mūsų dienų, tiek ir pasodinta aštriais kampais karpytais raudonais lapais ąžuoliukų. Šie medeliai pradėti sodinti jau pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės pavasarį. Prof. A. Gradecko siūlymu, tarp ąžuoliukų taip pat spinduliais pasodinta eglaičių, kad žiemą, kai ąžuolai numeta lapus, nesusidarytų pernelyg pilkas parko vaizdas. A. Bajarsko nuomone, eglaitės primins parko lankytojams, kad karius į Žalgirio mūšį lydėjo ir moterys, atlikusios gailestingųjų seserų vaidmenį.
Be Kanados raudonųjų ąžuolų, ties kiekvieno karvedžio koplytstulpiu pasodinta po vieną glaustašakį ąžuoliuką, iš viso 11 medelių. Nepriklausomybės kovų alėja taip pat bus apsodinta 50 paprastų ąžuoliukų, kurių kiekvienas skirtas vieneriems okupacijos metams priminti. Alėjos viduryje šlamės liepa, simbolizuojanti šalį. Lygiagrečiai su Kauno-Klaipėdos magistrale iš kalnų pušelių žiemą vasarą žaliuos užrašas „Žalgiris“.
Iš rytų parkas „remiasi“ į mišką. Kitoje pusėje, kur atsiveria laukai, parke augs maumedžiai. Sudarydami savotišką sieną, jie sudarys parko perspektyvą.
Pasak A. Bajarsko, sodmenimis apsirūpinti padėjo Jonavos, Dubravos ir Kauno urėdijos. Tam tikrą kiekį sodmenų išsiaugino ir patys parko klubo nariai. Tad praktiškai sodinukų pirkti nereikėjo. Neteko samdyti ir sodintojų – talkininkavo kariai, Lietuvos miškų instituto darbuotojai, studentai ir visuomenės entuziastai.
Vieta parinkta, o statinių nėra
Nepaisant, kad parkas skirtas Žalgirio mūšio 580 metinėms atminti, jame numatyta paminklais ir kitais statiniais įamžinti visus svarbiausius Lietuvos istorijos laikotarpius nuo seniausių laikų iki 1990 m. – Nepriklausomybės atkūrimo.
Pusrutulio formos aikštės, primenančios saulę, centre turėtų iškilti gelžbetoniniai 10-14 m aukščio Gedimino stulpai, padengti baltojo marmuro plokštėmis. Tarpai tarp jų bus užpildyti apšviečiamais vitražais. Prieš šį monumentą iš abiejų pusių stovės skulptūriniai mediniai stogastulpiai Vytautui ir Jogailai. Už Gedimino stulpų lanku išrikiuoti 11 skulptūrinių atminimo stogastulpių Lietuvos kariuomenės vėliavų (dalinių) vadams. Iš vienos gyvojo užrašo „Žalgiris“ pusės numatyta pastatyti paminklą tremtiniams ir politiniams kaliniams, o iš kitos pusės – partizanų kovoms atminti.
Numatyta pastatyti ir skulptūrinius įėjimo į parką vartus. Už jų iškils iš tūkstančio akmenų sukrautas paminklas pagal J. Biliūno pasaką „Laimės žiburys“. Pasak A. Bajarsko, jame bus panaudoti šviesos ir garso efektai. Iš jo sklis senovinės lietuvių melodijos, o viršuje žibės amžinoji šviesa. Nuo jos žemyn mirksės elektros lemputės, tartum tos šviesos kibirkštėlės. Akmenys šiam paminklui bus vežami iš piliakalnių, garbių žmonių gimtinių, jų darbo vietų, partizanų kovų, Lietuvos kariuomenės mūšių laukų, knygnešių kelių.
Dar parengtos vietos pirmykštės baltų gyvenvietės ekspozicijai, stogastulpiams Tėvui ir Motinai, Vyrui ir Žmonai, Sūnui ir Dukrai, Broliui ir Seseriai, paminklui Vaidilai, paminklams-knygoms svarbiausiems istoriniams įvykiams nuo seniausių iki šių laikų pažymėti, atminimo plokštėms tautų sąjungininkių kariams, istorinėms knygoms-paminklams apie Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius, Tautos atminties sienelei. Šiuo metu parke įbesta berods 13 skulptūrinių stogastulpių – 11 karvedžiams, Vytautui ir švč. Marijai. Kiti statiniai ne tik nesukurti, bet net nesuprojektuoti.
Mįslė pravažiuojantiesiems
Nors parkas pradėtas kurti prieš 16 metų, tačiau dar šiandien jis neturi parko požymių. Per tą laiką vieni medeliai jau ir žmogų praaugę, o kiti vos pusmetrį pasiekę. Daug jų išdžiūvę arba neprigiję. Klubo „Žalgirio pergalės parkas“ valdybos pirmininko A. Bajarsko teigimu, šį pavasarį numatytas „kapitalinis“ žuvusių medelių atsodinimas.
Ne ką geriau atrodo ir gyvasis (iš kalnų pušelių) užrašas „Žalgiris“. Medelių vainikai nesudaro vientisų linijų. Jiems išsišakojus iškraipyti raidžių kontūrai. Pušelės nevienodo ūgio: vienos jau 3-4 m, o kitų viršūnėlės vos virš žolių pakilusios. Parko želdinių projektuotojai rekomendavo užrašą „Žalgiris“ sodinti žemaūgėmis kalnų pušelėmis, kurios žemėtų kelio link, t. y. užrašas turėtų būti nuožulnus, kad būtų aiškiai įskaitomas nuo magistralės pylimo. Tačiau pušelių vainikų niekas neformavo, jos augo laisvai atviroje erdvėje. Derlingesnėje vietoje šie medeliai jau daugiau nei 4 m aukščio, o kiti nuskurdę, žemi. Ko gero, projektuotojai apsiriko. Geriau reikėjo raidžių kontūrais sodinti dekoratyvius krūmus ir formuoti kaip gyvatvorę. Tačiau A. Bajarskas tvirtina, kad dabartinis užrašas puikiai matyti iš lėktuvo...
Nepasisekė ir su maumedžiais. Beveik visi per praėjusios vasaros karščius ir sausrą, kaip ir nemažai ąžuoliukų, išdžiūvo. Niekam nerūpėjo bent kartą per savaitę palaistyti, nors kiekvienas medelis turi savo oficialųjį globėją. Visiems jiems klubas „Žalgirio pergalės parkas“ net globotojų pažymėjimus išdavė.
Kadangi parkas neturi nė vieno nuolatinio darbuotojo, jis neprižiūrimas. Tik matyti buvusi nušienauta žolė, daugiau nieko. Pravažiuojantiesiems automagistrale sunku suprasti, kokios paskirties šis žemės plotas su keliais koplytstulpiais.
Pusantro milijono lėšų - kaip į vandenį
Kuriamas Žalgirio pergalės parkas neturi jokio statuso. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, ši teritorija laikytina kaip rekreacinė teritorija, memorialas istoriniams įvykiams atminti. Tarnybos vadovės nuomone, „jis galėtų būti įtrauktas į Saugomų teritorijų sąrašą, jeigu jame būtų sukurta kažkokia kokybė“.
Po tokių žodžių nėra ko ir bekalbėti. Gaila, kad per 16 metų nesukurta jokios kokybės, nors, pasak klubo „Žalgirio pergalės parkas“ vadovo pensininko A. Bajarsko, į parką jau investuota daugiau nei 1,5 mln. Lt! 2005 m. liepos 15 d. „Kauno dienoje“ rašyta, kad parkas įkurtas už visuomenės lėšas, tačiau labdaros surinkta tik apie 90 tūkst. Lt. Likusioji dalis, beveik visa minėtoji suma, skirta iš valstybės biudžeto. Tai „ŪP“ patvirtino A. Bajarskas.
Iš minėtos sumos buvo sumokėta tautodailininkams už koplytstulpius, vidutiniškai kiekvienam po 1 tūkst. Lt, nusausinta teritorija, įrengta automobilių aikštelė, pažvyruota būsimoji Nepriklausomybės kovų alėja ir takai, vedantys prie karo vadų koplytstulpių, bei išmūrytas pagrindas Gedimino stulpams. Tikriausiai ne vienam skaitytojui kelia abejonių tokia didelė minėtų darbų sąmatinė vertė. Tačiau Susisiekimo ministerijai nerūpi, kaip buvo panaudotos jos skirtos lėšos, kasmet po 200-250 tūkst. Lt.
Beje, A. Bajarskas minėjo, kad klubą sušelpia ir Kauno r. savivaldybė. Tačiau, kaip paaiškino savivaldybės Kultūros poskyrio vyriausioji specialistė Alvyra Čičinskienė, parama teikiama ne pinigais, o kasmet nupjaunama žolė, atvežami talkininkai, sumokama už kareivišką košę, nors tas parkas neįtrauktas į rajono kultūros objektų sąrašus.
Tad kokio statuso parkas?
Kauno r. sav. Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Tautvydas Tamošiūnas pareiškė, kad šis sklypas perduotas savivaldybei. O minėto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Venskuvienė „ŪP“ paaiškino, kad Kauno r. valdybos 1998 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 304 patvirtintas 14,1 ha plotas „Žalgirio pergalės parkas“. O 2001 m. gegužės 15 d. Kauno apskrities administracija panaudos sutartimi jį perdavė Kauno r. savivaldybei. Žemėtvarkos projektuose nurodyta speciali šio sklypo paskirtis.
Įdomu tai, kad dar neįteisinus šios teritorijos, joje buvo pradėtas kurti parkas, sodinti medeliai. Kita vertus, kokiu pagrindu geografiniu požiūriu svarbioje vietoje 14,1 ha sklypas buvo patikėtas privatiems asmenims, pasivadinusiems iniciatyvine grupe? Pasirodo, tuo metu buvo įmanomi net tokie dalykai.
Idėja sukurti tokį memorialą vertinga, juolab kad artėja 600-osios Žalgirio mūšio metinės. Tačiau tam reikalui reikia Vyriausybės dėmesio. Suprantama, ir lėšų. A. Bajarsko preliminariais paskaičiavimais, parko projekto sąmata sudarytų per 6 mln. Lt. Tačiau jo turėta omenyje visos medinės skulptūros. Tokiame memoriale geriau derėtų pagrindiniai paminklai iš marmuro ar granito. Tokiu atveju sąmata dar padidėtų. Kita vertus, gal nereikėtų tokios plačios tematikos, o akcentuoti tik Žalgirio mūšį. Parkui kurti turėtų būti sudaryta specialistų: architektų, skulptorių, aplinkosaugininkų, istorikų, valdžios atstovų grupė, o ne patikėti šį darbą juridinio statuso neturinčiam klubui, kuriam vadovauja pensinio amžiaus žmogus, buvęs žemės ūkio specialistas.
Parko ateitis lieka neaiški. Klubas jokių lėšų neturi, altruistų aukoti jau neatsiranda. A. Bajarskas „ŪP“ bėdojo, kad nėra lėšų net Gedimino stulpų projektui užbaigti.
Jeigu ir toliau taip atrodys parkas, geriau jo atsisakyti, nejuokinant pravažiuojančiųjų pagrindine Lietuvos automagistrale Vilnius-Klaipėda.
