Tarp žmonių, kuriems miškas yra tik vieta pailsėti, sklando nuomonė, kad privačių miškų savininkai miškus tik kerta, bet jų neatsodina.  Neketinu  pakeisti  tos nuomonės viską triuškinančia statistika. Tik noriu išsakyti savo požiūrį apie miško atkūrimą.

                           Su kokiomis problemomis susiduria vidutinis miško savininkas, turintis puspenkto ha nuosavo miško, norėdamas nepatekti į blogiečių sąrašus?

                           Nėra pinigų.

 Kalbant apie finansines miško savininkų problemas,valdininkų vadinamą “miško atkūrimo fondą” reikėtųsuskirstyti į dvi kategorijas: pirma -tai po pagrindiniųkirtimų likę plotai, antra – po sanitarinių kirtimų atsiradę aikštės. Pirmu atveju kirtavietės atsirado iškirtus žalius medžius, pasiekusius savo brandos amžių. Iškirtęs šį plotą savinikas gavo gana nemažas pajamas. Ir jos tikrai keleriopai didesnės už iškirsto miško atsodinimui reikalingas išlaidas. Tačiau retas susipranta iš karto atidėti miško sodinimui reikalingą sumą. Kadangi atsodinti nebūtina pirmais metais, o pušynuose  straubliuko pavojaus (straubliukas - toks pušaičių sodinukų žievę labai valgantis vabalas) sodinti pirmais metais netgi nepatartina, tai tie už miško pardavimą gauti pinigai palengva išdalinami vaikams ir vaikaičiams ir po trijų metų jų nėra nė kvapo. Bepigu miškų urėdijoms ar stambiems miško savininkams, kurie mišką kerta kasmet – jie gali iš vėlesniais metais gautų pajamų atsodinti mišką. Tuo tarpu vidutinis savininkas tokių pajamų turės gal po šimto metų. Todėl mišką atkurti tenka iš pensijos, nes vidutinis savininkas dažniausiai yra jau garbaus amžiaus.

Antros kategorijosmiško atsodinimo reikalaujantys plotai atsiranda iškirtus vėjovartas ir sausuolius. Eilę metų kertant vis naujus sausuolius ir vėjovartas, susidaro tokio dydžio aikštės, kad miškų inspektoriai išrašo miško savininkui privalomą nurodymą tas aikštes užsodinti mišku. Šiuo atveju finansinė padėtis nuo pat pradžių yra bloga, nes pagaminamos tik malkos, kurių gamybos kaštai beveik lygūs malkų pardavimo kainai. Todėl tokių aikščių apželdinimui tenka skirti pinigus iš savo šeimos pajamų. Gerai dar, jei miškas netoli nuo namų,tai bent šildymo sąskaita galima sutaupyti, nes tas malkas galima parsivešti namo. Tačiau vidutinis miško savininkas gyvena bent pusšimtį kilometrų nuo savo miško, todėl malkas atiduoda vietos gyventojams dažnai už tai, kad tie iškirstų sausuolius, nes antraip miškų inspektoriai grasina baudele už blogą sanitarinę būklę.

Jei pirmu atveju miško savininkai keblioje padėtyje atsiduria tik dėl savo neapdairumo, nes šiuo atveju tereikėtų iš karto ryžtingai atidėti miško atkūrimuinuo dviejų iki trijų tūkstančių vienam hektarui( nurodytossumos dalį reikia pasilaikyti ir neprigijusių sodinukų atsodinimui), tai antru atveju gali padėti miško specialistų savalaikė konsultacija: jei medynas džiūsta,tai reikia laiku iškirsti dar žalius medžius, už kuriuos gauti pinigai padengs miško atkūrimo išlaidas. Todėl miškininkai, tiek miškų urėdijų,tiek privatūs, paraginami miškų inspektorių, turėtų dar žalias atkleimuoti liemenų kenkėjų puolamas egles, plyniems sanitariniams kirtimams rėžti biržes išretėjusiuose medynuose, kai žalių medžių skalsumas lieka mažesnis nei 0,4 .

Netinkami normatyvai

Kadangi gyvename demokratinėje valstybėje, tai turiu teisę nesutikti su esamais įstatymais, nors ir privalau juos vykdyti. Miško atkūrimo įstatymai pritaikyti valstybiniams miškams, ir juose tikrai Valstybė privalo detaliai reglamentuoti miško atkūrimą, nes tai yra jos, Valstybės, turtas. Tačiau Valstybės ir atskiro savininko požiūris į savo turtą natūraliai skiriasi.

Valstybei priklauso didžiuliai miškų plotai, ji iš jų nepertraukiamai gauna pajamas, o naudojimo laikotarpis nesiejamas su konkretaus žmogaus amžiumi. Kadangi Valstybė atstovauja visų savo piliečių interesus, o didelė jų dalis iš miško tikisi visai ne ekonominės naudos,todėl Valstybė suinteresuota miško nemedieninės vertės (poilsinės, estetinės, rūšių įvairovės išsaugojimo, klimato reguliavimo ir pan.) didinimu, nors iš to ir negauna pajamų. Tuo tarpu miško savininkas iš savo puspenkto hektaro nori gauti finansinės naudos, ir pageidautina per savo sąlyginai trumpą amžių. Jam niekas nemoka už kitų piliečių lankymąsi , grybavimą, uogavimą jo miške, tačiau paliktas šiukšles jis turi surinkti, mašinų ratais išardytą paklotę turi užtaisyti, nuo nuorūkos ar palikto laužo išdegusį mišką turi atsodinti. O po savęs palikdamas mišką savininkas natūraliai galvoja ne tiek apie miško gaminamo deguonies kiekį, kiek apie jo, kaip nekilnojamo turto, vertę, kuria pasinaudos būtent jo vaikai ir vaikaičiai. Todėl su savininko interesais gali kirstis reikalavimas dirbtinai sodinti eglę ten, kur savaime atželia beržas. Nes eglę kirs po 70 metų tik jo vaikaičiai, tuo tarpu beržyną nusikirs jo vaikai gal dar gyvam esant. Jau nekalbant apie tai, kad eglės pasodinimas kainuos bent porą tūkstančių, o vėliau inspektoriai reikalaus kirsti savaime augančius berželius, nes jie stelbia eglaites. Ir visa tai reikės daryti iš savo šeimos pajamų.

Dar įdomesnė situacija yra su drebule. Ji valstybiniuose miškuose laikoma vos ne piktžole. Taip, ji gali sunaikinti pušies kultūras, ir ten nebus pušyno. O iš jos pačios irgi ne kažin kiek naudos, nes smėliuose ji skursta, nors ir užsisėja. Pakanka ją vieną ar du kartus nukirsti ir pušaitės nuo jos pabėga. Tačiau derlingesniuose dirvožemiuose ji atželia su tokia energija, kad ir valstybiniai miškininkai su ja pajėgia kovoti tik chemijos pagalba. Pagal galiojančias taisykles drebulė tik išimtinais atvejais pripažįstama tinkama miškui atkurti, todėl ir privataus miško savininkui pigiausia pradžioje visą kirtavietėje želiančią augmeniją sunaikinti chemikalais, o po to sodinti eglę. Galima kapoti kirviu, bet taip bus keleriopai brangiau. Vėliau savininkas bent dvidešimt metų malkas pirks iš miškų urėdijos ar kaimyno. Tuo tarpu palikdamas drebulę želti jau po 3-5 metų jis gali pasikirsti žabų. Ir kasmet vis daugiau. O po 20 metų drebulyną jau bus galima nusikirsti plynai, gauti padarinės medienos (popiermedžių), kurios pardavimas duos bent 50 litų pelno nuo kiekvieno kubinio metro. O tų kubinių metrų hektare iki to laiko priaugs, mokslininkų teigimu, apie pusantro šimto. Tačiau palikdamas drebulę savaime želti savininkas bus nubaustas už miško neatkūrimą, nes pagal miškų atkūrimo taisykles tik F augavietėse drebulė “toleruotina”(F augavietė sudaro tik kelis procentus visų miško žemių, todėl retam savininkui pasiseka ją turėti). Nors net ir tos visuomenės dalies, kuriai malkų nereikia, požiūriu drebulynai yra vertingi: jie augina daug biomasės, juose maitinasi net tokia miško puošmena kaip elniai ir briedžai, jau nekalbant apie gausybę visokių smulkesnių gyvių. Drebulė po savo laja leidžia augti ir gausybei visokiausių žolių, jaunuose drebulynuose grybautojus džiugina raudonviršiai, jau nekalbant apie gausybę kitokių, kad ir nevalgomų, bet akiai mielų grybų. Mokslininkai ten rastų visokiausių vabalų. Tačiau už šių medynų atsiradimą miško savininkas baudžiamas. Net jei ir pasodino eglę, kaip iš jo reikalaujama, bet vėliau nesugebėjo įveikti drebulės augimo energijos, vis tiek bus baudžiamas, tik šį kartą už jaunuolyno neugdymą.

Aš pats prieš keturis metus nukirtau gryną drebulyną. Palikau nekirstus dar nebrandžius ąžuolus. Dabar jie, apsipylę miškininkų vadinamais jonūgliais, stebi mano drebulyno klestėjimą. Jau tų pačių metų rudenį drebulės ūgliai siekė du metros aukščio. Sodinti tiesiog nebuvo kur, nes drebulės stiebelių kiekviename kvadratiniame metre buvo iki 50 . Kadangi kartu žėlė ir kitos rūšys, pagal želdymo nuostatus vertingesnės, tai antrais metais jau turėjau apie berželius, klevus, uosiukus ir liepaites apkapoti drebules. Man pasisekė, kad toje augavietėje drebulė leidžiama pagal taisykles, todėl inspektoriai ne kartą gąsdino baudomis už miško neatkūrimą, bet taip ir nenubaudė. Nes keistai atrodytų bauda už miško neatkūrimą plote, kuriame po trijų metų jau augo iki 4 metrų aukščio medeliai, nors ir tik “toleruotinos” rūšies.

                           Šią žiemą tikiuosi iš šio ploto pakirsti žabų biokurui. Juo labiau, kad geras kelias visai netoli, valksmai dar nėra taip smarkiai užžėlę, o už kubinį metrą žabų moka virš 20 litų. Kiek tų žabų prikirsiu, bus matyti, tačiau tai vis tiek pajamos jau po 4 metų. Miškų urėdija gal ir nesiterliotų su tokiomis pajamomis, tačiau savininkui bet kokios pajamos geriau nei išlaidos. Netoliese jau per septyniasdešimt perkopęs miško savininkas savo miške kerta karklus, ievas, kitokius menkaverčius krūmus, arkliuku traukia prie kelio ir džiaugiasi užsidirbęs kelis šimtus litų. Ekonomistai gal suskaičiuotų, kad toks darbas neatsiperka, tačiau kiek miesto žmonių savaitgaliais skuba į savo žemės lopinėlius, vadinamus kolektyviniais sodais. Ir prakaituodami, susiėmę už skaudamų strėnų džiaugiasi užaugintu pomidoru, ridikėliu ar gėle. Ir niekas jiems nenurodinėja, ką auginti. Tuo tarpu miško savininkas, turėdamas santykinai tokį pat Valstybės mastu nereikšmingą miško plotelį,  yra apraizgytas įvairiausių nurodymų ir draudimų. Ir turi ūkininkauti lygiai taip pat, kaip valstybinis urėdas ūkininkauja keliose dešimtyse tūkstančių hektarų valstybinio, t.y. mums visiems priklausančio,  miško.

Miškasodžio ir tolimesni vargai

   Dažniausiai savininkas nesirįžta pyktis su įstatymais, todėl iškirtęs drebulių ir beržų atžalas pasisamdo traktorių su galingu specialiu plūgu. Nesvarbu, kad kertant biržę buvo nubaustas už tai, kad traktoriaus ratas buvo nuvažiavęs nuo valksmo, bet dabar būtina bižę suvagoti. Priešingu atveju bus nubaustas, kad sodina į neruoštą dirvą. Tas vagojimas nepigus malonumas - atsieina apie keturis šimtus litų hektarui. Gaila ne tik pinigų, bet ir užartų vietomis taip gražiai savaime sudygusių eglaičių. Bet inspektorius sako, kad jų per mažai, kad galėtų užskaityti savaiminį atžėlimą, todėl jas reikia užarti. Sutiktų savininkas jas išsikasti ir susodinti į tas vagas – ir nežūtų, ir pirkti mažiau reikėtų. Tačiau pareigūnas vėl ištraukia įstatymą, draudžiantį sodinti eglės savaiminukus. Būtina pirkti iš medelyno, nes ten, sako, suformuota šaknų sistema. Todėl ir kainuoja jos ne mažiau kaip trečdalį lito kiekviena.

Kai pagaliau pasodina, dar kelis metus po to turi atsodinti stirnų nukandžiotus medelius, nes be viršūninio pumpuro ėglė skursta. Nors medžiotojai nemokamai, ir net jo neatsiklausę, medžioja jo miške, ir valgo jo želdiniuose įsiganiusių stirnų mėsą ir puošia savo vilas trofėjais, bet už sunaikintus želdinius atlyginti nesiruošia. Geriau ir neprasidėti. Jau paprasčiau eglaites apsaugoti nuo žvėrių. Kasmet kiekvieną sodinuką nutepti repelentais nelengvas ir nepigus darbas. Tačiau nenugraužtas viršūninis eglaitės ūglis per kelis metus pakyla ir pabėga nuo stirnų. Lyg ir galėtų savininkas atsipūsti, nes eglaitės gražiai auga. Tiesa, kai kur joms tenka konkuruoti su berželiais, bet tie jau nedaug bečaižo aukštyn pakilusiomis šakomis, o pavėsio eglė nebijo. Tačiau inspektorius vėl rodo įsytatymą, kad savininkas privalo iki 20 metų amžiaus jaunuolynus ugdyti, tai yra tuos berželius kirsti. Ir ima savininkas skaudama širdimi kirvį, ir darbuojasi, kad baudų mokėti nereikėtų…

Patarimas valdžios vyrams

Dalis miško savininkų, pamatę, kad savo miške jie nėra šeimininkai, o tik vykdytojai kažkieno surašytų reikalavimų, kartais prasilenkiančių su sveika nuovoka, savo tėvų ir senelių sunkiai užgyventą mišką parduoda. Ne taip retai pirkėjais būna tik pasipelnymo siekiantys berniukai, kurie miško nuosavybę taip įregistruoja, kad nebūna iš ko reikalauti kirtaviečių atsodinimo. Todėl siūlau mūsų Valstybės vyrams pasukti galvas, kaip sutvarkyti tokius bešeimininkius plotus, o ne kurti vis naujas ir vis griežtesnestaisykles miško savininkams, su meile besitvarkantiems savo miške.

PASTABA: Trumpesnė V.Juso straipsnio redaguota versija buvo išspausdinta žurnale "Baltijos miškai ir mediena" 2006 m. gruodžio mėn. numeryje (www.bmm.lt)