Naujienos

* Lietuvos miškai – turtas ar rūpestis?

Aplinkos ministerijos praėjusių metų duomenimis, Lietuvoje miškai užima apie 2,1 mln. hektarų, arba apie 32 proc. šalies teritorijos. Rezervatai bei specialiosios paskirties ir apsauginiai miškai Lietuvoje užima 571 tūkst. hektarų, arba 28,3 proc. žemės ploto; apie 19 proc. visų miškų yra saugomose teritorijose.

Pasibaigus žemės reformai, maždaug pusė mūsų šalies miškų priklausys privatiems savininkams.

Miškas jau vertinamas kaip perspektyvi verslo niša, pelninga ar bent jau ateityje tokia tapsianti nekilnojamojo turto rūšis. Miško paskirties žemė iki šiol yra viena geidžiamiausių, nors ūkinė veikla joje labai ribota, o jos dalybos bene labiausiai apipintos skandalais, intrigomis.

Tad kam priklauso ir kam turėtų priklausyti Lietuvos miškai bei saugomos teritorijos? Kokia veikla juose vykdoma? Ar tik meilė gamtai skatina turtinguosius net ne visuomet teisėtais būdais įsigyti bent lopinėlį miško vaizdinguose Lietuvos kampeliuose?

Privatūs ir valstybiniai miškai

2006 m. sausio 1 d. Lietuvos miškų valstybinėje ataskaitoje nurodoma, kad tuo metu Žemės ir nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota 717,2 hektarų privačių miškų, valstybinės reikšmės miškų miško žemė užima 1 051,2 tūkst. hektarų. 1 026,6 hektarų iš jų yra urėdijų valdomi miškai, nacionaliniai parkai ir valstybiniai rezervatai. Pagal šių metų rugpjūčio mėnesio Nekilnojamo turto registro duomenis, Lietuvoje yra 217 586 miško savininkai.

Pagal Miškų įstatymą, miškas gali priklausyti nuosavybės teise valstybei arba Lietuvos piliečiams. Nors žemės reforma Lietuvoje vyksta jau dešimtmetį, kol kas nuosavybės teisės į mišką atkurtos tik truputį daugiau negu pusei ploto, kuriame turėtų ir galėtų būti atkurtos. Dar daugiau negu 300 tūkst. hektarų miško rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti. Manoma, jog žemės reformai pasibaigus, maždaug 40-50 proc. šalies miškų ploto savininkai bus privatūs asmenys.

Tačiau žemės reforma nėra tas procesas Lietuvoje, kuriuo galime girtis. Anot aplinkos ministro patarėjo Aido Pivoriūno, neramina „žaidimo metu keičiamos taisyklės“.

„Turiu galvoje Žemės ūkio ministerijos pasiūlymą nuosavybės atkūrimo procesui užtikrinti skirti bent 50 tūkst. hektarų geriausios kokybės valstybinių miškų, nors laisvų grąžintinų miškų skaičius Lietuvoje šiuo metu yra kur kas didesnis, tačiau kokybė nėra tokia jau gera. Klausimas – kodėl tik dabar susirūpinta, o ne anksčiau, ir kam tai naudinga“, – sakė jis.

Kurie miškai – valstybiniai ar privatūs tvarkomi geriau?

Šį klausimą NT RINKA pateikė ministro patarėjui A. Pivoriūnui. Jis sakė, kad reikėtų pradėti nuo to, jog lyginti valstybinį ir privatų miškų ūkio sektorius ar jų valdymą nėra korektiška. Pirmiausiai dėl to, kad vidutinis miško valdos plotas skiriasi keliais šimtais kartų, pavyzdžiui, privati vidutinė miško valda Lietuvoje nesiekia 5 hektarų, o vidutinė valstybės įmonės miškų urėdijos prižiūrimų miškų valda – apie 20 tūkst. hektarų.

Kita vertus, nežiūrint valdymo formų, tiek privatūs, tiek valstybiniai miškai Lietuvoje šiuo metu sėkmingai tenkina pagrindinius darnaus miškų ūkio principus.

Tenka pripažinti, kad valstybiniai miškai pastaruoju metu kur kas daugiau dėmesio skiria socialinei funkcijai vystyti – bet tai natūralus valstybės poreikis ir viešojo intereso gynimas. Nedažnas privatus miško savininkas savo iniciatyva ir lėšomis ryžtasi įrengti kad ir pažintinį taką, einantį per jo miško valdą.

PMPC direktorės Jūratės Jankauskienės teigimu, vis daugiau miško savininkų dalyvauja jiems skirtuose renginiuose, kaip tvarkyti ir prižiūrėti savo valdas, domisi jiems skirta literatūra, perima vieni iš kitų gerąją patirtį, stengiasi kuo geriau sutvarkyti savo miškus.

Finansinė nauda iš miško

Kiekvienam miško savininkui pagrindinis klausimas – kiek kainuoja miško ūkio išlaikymas ir kaip iš šios šakos gauti kuo didesnį pelną.

Savininkas iš savo miško finansinę naudą gali gauti keliais būdais: parduodamas mišką su žeme, parduodamas nenukirstą mišką išsikirsti, pats vykdydamas kirtimus ir parduodamas medieną, naudodamas mišką kaip užstatą bankams, vykdydamas savo miško ūkyje kitokią veiklą – organizuodamas kaimo turizmą, medžioklę, žvejybą, veisdamas vaistažolių ūkius, uogynus ir pan.

Parduodamas mišką su žeme, savininkas pinigus gauna iš karto. Jo kaina priklauso nuo 2 veiksnių: žemės vertės ir medyno vertės. Kita kalba apie miškus, esančius rekreacinėse zonose – vaizdingose vietose, prie ežerų, upių, netoli didelių miestų, judrių kelių. Pardavęs tokį mišką su žeme, klientas gaus kelis kartus daugiau pelno, negu pardavęs mišką kirsti. Ypač miško su žeme kaina didėja, jei sklype leidžiamos statybos – yra arba kažkada buvo sodyba, jos pamatai. Tuomet pinigus pirkėjas moka ne už žemę ar medynus, bet už vertingą vietą.

Įstatymai ir apstatymai

Būtent į tas vertingąsias vietas pretendentų pas mus daugiausia. Vienų tikslas – gražiai ir jaukiai įsikurti, kitų – nebrangiai nupirkti, o pakeitus žemės paskirtį (kas paprastam mirtingajam atrodo neįmanoma), parduoti ir užsidirbti solidžia sumą, trečių – įsigyti žemės lopinėlį idealiai tinkantį turizmo ar poilsio verslui vystyti ir pan.

O kuris Lietuvos kampas vertingiausias? Žinoma – pajūris, todėl ir kovojama ten dėl kiekvieno sklypo įžūliai, nepaisant galiojančių įstatymų ir teisinių aktų.

Bene geriausias pavyzdys – per visą Lietuvą nuvilnijęs Karklės skandalas. Tuomet į šį pajūrio miestelį žemės sklypus atsikėlė keli išrinktieji, beje, visi beveik tuo pačiu metu, beveik toje pačioje vietoje. Ir nepaisant Miškų įstatymo, kuriame teigiama, kad miškai, esantys mažesniu atstumu negu 7 km nuo jūros, negrąžinami, taip pat negrąžinama žemė, esanti draustinių teritorijose.

Atgautos žemės paskirtis buvo žemės ūkio, o statybas joje griežtai draudė įstatymai, kadangi tai buvo draustinio teritorija. Tačiau netrukus draustinio teritorija buvo sumažinta, o minėtųjų sklypų, kurie jau nebepriklauso draustinio teritorijai, paskirtį įmanoma pakeisti į rekreacinę, kurioje leidžiamos rekreacinės paskirties pastatų statybos.

Tai padarius, sklypų kainos šokteli kelias dešimtis ar net šimtus kartų, mat rekreacinę žemės paskirtį vėliau įmanoma paversti gyvenamąją. Teisėti ar ne valdininkų veiksmai bei kas juos motyvavo priimti sprendimus, ne visai atitinkančius įstatymus, bet kuriuo atveju gali nustatyti tik specialiai sudaryta ir viską nuodugniai ištyrusi komisija.

Ne tik perkeliant ar grąžinant žemę fiksuojami įvairūs pažeidimai. Įstatymai apeinami ir vėliau, jau naudojant įsigytus sklypus.

Įstatymas numato, jog miško ūkio paskirties žemėje statybos negalimos, įmanomas tik sodybvietės atkūrimas. Tačiau dažniausiai atkurtos sodybos nei savo dydžiu, nei išvaizda nepanašios į ten stovėjusias. Nepaisoma ne tik pastatų dydžio, formos, bet pakeičiama net ir vieta. Nauji statiniai išdygsta buvusios sodybvietės sklype, tačiau ne ant senųjų pastatų pamatų, o ten, kur savininkui patogiau.

Labai geras pavyzdys – toji pati Karklė. Tai XV a. statytas, vienintelis toks Lietuvoje žvejų kaimelis, tačiau jis kuo toliau, tuo labiau ima panašėti į modernią, prabangią gyvenvietę, praranda etnografinę vertę, autentiškumą.

Savavališkus statinius – nugriauti

Jei jau įmanoma žemę nusikelti ten, kur patogiau, pakeisti jos paskirtį į naudingesnę, net ir keliems įstatymams prieštaraujant, nepaisyti senųjų sodybviečių planų, nenuostabu, kad egzistuoja ir toks reiškinys kaip nelegalios, savavališkos statybos.

Sklype suplanuojama vienokios paskirties objektai, o pasibaigus statybos darbams, paaiškėja, jog tai net nepanašu į projekte numatytus statinius. Dar visai neseniai nelegalių statinių savininkai pasinaudodavo įstatymų numatyta galimybe koreguoti projektą pagal pastatytą statinį.

Tačiau spalio mėnesį Seimas pakoregavo Statybos įstatymą ir minėtos galimybės neliko. Savavališkai pastatyto statinio savininkas bus įpareigotas jį pertvarkyti pagal projektą arba nugriauti ir sutvarkyti statybvietę.

Jeigu nurodymas ignoruojamas, teismo keliu apskrities viršininko administracijai arba Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl leidimo statinį nugriauti. Siūloma daryti Civilinio proceso kodekso pataisas, kuriomis teismas bus įpareigotas ne tik priimti sprendimą – griauti ar ne nelegaliu pripažintą statinį, tačiau numatyti ir atsakomybę sprendimo nevykdant.

Siūloma už kiekvieną pradelstą dieną skirti 1 000 litų dydžio baudą, nesvarbu nepaklūsta juridinis ar fizinis asmuo. Apskritys gaus lėšų minėtiems griovimams atlikti. Šios įstatymo pataisos nelegalias statybas turėtų pristabdyti.

Miško parkai nebus privatizuoti

Pastaruoju metu reali grėsmė iškilo ir miško parkų ateičiai. Spalio mėnesį LR Seimas priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas, numatančias, kad miško parkų neišpirks valstybė; jie bus grąžinami natūra. Miško parkai – tai rekreacijai naudojami ne mažesni negu 3 hektarų ploto miškai su rekreacine įranga bei infrastruktūra.

Jų paskirtis, numatyta Vyriausybės nutarimu, – tenkinti rekreacines visuomenės reikmes, sudaryti poilsiui, turizmui, pasivaikščiojimui, sportui, kultūrinei ir kitai veiklai gamtoje tinkamas sąlygas. Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų asociacija kreipimesi į Respublikos Prezidentą įvardijo nemažai šios pataisos trūkumų.

Jame teigiama, kad sugrąžinus miško parkus natūra, jie bus smulkinami, o dėl to gali keistis natūralus kraštovaizdis. Suformavus atskirus sklypus, neliks vientiso miško masyvo. Neaišku, ar bus įmanoma įgyvendinti įvairius, parkuose jau pradėtus vykdyti projektus, tvarkymo darbus. Neužtikrinamas viešasis interesas ir neaišku, ar visuomenei nebus trukdoma naudotis miško parkais pagal numatytą jų paskirtį ir dar nemažai kitų miško parkų grąžinimo blogybių.

Prezidentas šias įstatymo pataisas vetavo, grąžinus jas svarstyti Seimui, balsų dauguma jos priimtos nebuvo. Tad miško parkai, draustiniai, rezervatai nebus privatizuoti, bus galima tik koreguoti jų ribas.

Privataus miško savininkų problemos

Kad ir kiek su miško ir saugomų teritorijų žemės grąžinimu ar naudojimu skandalų kiltų, didelė jų dalis vis dėlto naudojama vykdyti ūkinei veiklai pagal pačią tikriausią, nors ne visuomet pelningiausią paskirtį.

Tikriausiai nėra nė vienos ūkinės ar kitokios veiklos, kuri nesusidurtų su tam tikromis problemomis. Pasak ministro patarėjo A. Pivoriūno, šiuo metu esminė privačių miškų problema yra nepakankamai aukšta iškirstojo miško atkūrimo kokybė. Anksčiau aktualesnė problema buvo pats iškirsto miško atkūrimo faktas. Šiuo metu turime pradėti rūpintis kokybe ir negalime likti abejingi tam, kokios kokybės ateityje bus privatūs miškai.

Kita aktuali problema, priskirtina visai visuomenei, – miško teršimas įvairiomis buitinėmis, o kartais ir statybinėmis atliekomis. Anot Privačių miškų plėtros centro direktorės Jūratės Jankauskienės, šiuo metu pagrindinė privačių miškų savininkų problema – ES lėšų įsisavinimas miškų ūkyje, o mišką naudojant – kvalifikacijos ir ūkininkavimo žinių trūkumas.

Valstybinių miškų problemos

„Vis dar aktuali problema – nesibaigiantis žemės reformos procesas, – pasakojo A. Pivoriūnas. – Dalis miškų rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti ar privatizuoti, todėl dabar pakibę nežinioje. Tikrojo savininko šiandien jie neturi, o valstybinėms įmonėms, t. y. miškų urėdijoms, primesta prievolė rūpintis šių miškų sanitarine ir priešgaisrine apsauga. Tai kainuoja nemažus pinigus, o pajamų iš šių miškų urėdijos negauna.“

Kita problema, nulemta pačios gamtos, – Lietuvoje džiūsta uosynai, eglynai ir ąžuolynai. Apskritai mūsų šalyje labai trūksta lapuočių medžių, o valstybės įmonės miškų urėdijos, kurios turi didžiausius medelynus, anksčiau neskyrė pakankamo dėmesio lapuočių medžių auginimui. Džiugu, kad pastaruoju metu šiuo aspektu situacija radikaliai keičiasi ir miškų urėdijų medelynai rinkai gali pasiūlyti geros kokybės beržo, juodalksnio, ąžuolo ir kitų lapuočių sodinukų.

2006 m. miškų urėdijos pavasarį atkūrė 9852 ha miškų. Želdinant mišką, atkurta 3426 hektarų, arba 34,8 proc. Iš 6426 hektarų apželdinto ploto – 5387 hektarų, arba 83,8 proc. pasodinti mišrūs želdiniai (su lapuočių medžių ir krūmų rūšimis – 70 proc.). Nauji miškai pasodinti 1237 hektarų plote.

Valstybė pirks privačius miškus

Aplinkos apsaugos ministro patarėjas pasakojo, kad šiais metais bus pradėtos procedūros privačios miško žemės pirkimui. Pirmiausia bus bandoma supirkti tokius miško ir žemės plotus, kurie yra vertingi ekologinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, miškai, turintys įvairius ūkinės veiklos apribojimus, saugomos teritorijos, kurios nėra miško savininkui patrauklios kaip apvaliosios medienos tiekimo šaltiniai. Privačios žemės pirkimo procedūrą aiškiai reglamentuoja Vyriausybės patvirtinta Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarka.

Ji numato, kad privačios žemės pirkimą organizuoja perkančiosios organizacijos (mūsų atveju – valstybės įmonės miškų urėdijos) sudaryta komisija, o sprendimą dėl žemės sklypo pirkimo valstybės nuosavybėn priima apskrities viršininkas.

2006 m. šiems tikslams planuojama skirti daugiau nei 2 mln. litų valstybės įmonių miškų urėdijų ir valstybės biudžeto lėšų.

Kainas nusakyti sudėtinga

Taigi kiek kainuoja parduodamas miškas? Anot miškininkų, labai sunku nusakyti parduodamo miško kainą jo nematant. Parduodamo iškirsti miško kaina priklauso nuo medyno brandumo, kokybės, medžių rūšies, paklausos rinkoje, atstumo nuo perdirbimo įmonės. Šiuo metu Lietuvoje paklausiausia pušų mediena, kadangi ji tinkamiausia statybinei žaliavai. Taip pat paklausi tarinė mediena. Stataus brandaus pušies miško 1 m³ kaina yra apie 100-110 litų.

Liepa taip pat vertinamas medis, tačiau jo paklausa nedidelė, nes jis naudojamas daugiausia įvairiems dirbiniams. Iš lapuočių dažniausiai kertama ir parduodama beržų mediena. Maksimali gero brandaus medyno kaina iki 80 Lt/m³. Tačiau gali būti ir taip, kad miško išsikirsti parduoti nepavyks vien dėl nepalankios vietos: tarkime, jeigu jis yra šlapioje, pelkėtoje vietovėje, niekas nenorės pirkti, nes jo paruošimas kainuos daugiau, nei yra pardavimo kaina. Brangiausi medynai – ąžuolynai. Jų Lietuvoje yra tik keli procentai bendrojo miškų kiekio. Kaina – iki 300 Lt/m³.

Vienos nekilnojamo turto agentūros, esančios Dzūkijoje, savininkas pasakojo, jog šiame krašte už 1 hektarą mišraus miško su žeme galima gauti 4 000-6 000 Lt/ha, o, pavyzdžiui, už 1 hektarą šimtamečio pušyno, kuriame leidžiamas plynas kirtimas, jau galima prašyti ir 30 tūkst. litų. Jeigu miškas ribojasi su ežeru – 1ha/10-50 tūkst. litų.

Žinoma, visai kitokios miško, perkamo ne dėl medienos, o dėl patrauklios vietos, kainos. Bene brangiausi ir paklausiausi miško sklypai vaizdingose, geografiškai patogiose vietose, su išlikusiais pamatais, kuriuose įmanoma atkurti sodybvietes. Jeigu toks miško sklypas prie ežero, galima prašyti 100 tūkst. ir daugiau už 1 hektarą.

Tačiau vis dar perkami ir žemės ūkio paskirties sklypai su miško plotais tikintis pakeisti jų paskirtį, nors šis procesas kol kas sustabdytas. Taip pat ir miško ūkio paskirties žemė, kurios paskirties pakeisti pagal galiojančius įstatymus tarsi ir neįmanoma.