Naujienos
* R.Vilpišauskas: Žemės reforma - didžiausia politinė nesėkmė
didžiausia Lietuvos nesėkme galima pavadinti žemės reformą?Ir vis dėlto būtų naudinga dar kartą susimąstyti, ką reiškia žemės reforma Lietuvoje, pradėta netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, kaip ji vyko ir kokie jos padariniai.
Naudinga ne tik todėl, kad liko tik metai galų gale užbaigti reformą, o sunkumų, atrodo, nesumažėjo. Tad ar neteks jau ne pirmą ir ne antrą kartą vėl nukelti reformos užbaigimo datą sukeliant dar daugiau sumaišties žemės rinkoje ir dar daugiau pagrįsto susierzinimo tarp piliečių?
Tačiau ne vien nustatytos datos laikymasis yra svarbus.
Svarbu suprasti ir žemės reformos trukdžius, jos skandalingos eigos priežastis ir svarbiausia neigiamus padarinius visuomenei, kurie iki šiol yra nepakankamai suvokti ir įvertinti.
Pirmiausia reikia pabrėžti, jog svarbiausias žemės reformos tikslas – atkurti istorinę teisybę, grąžinant Lietuvos piliečiams jiems teisėtai prieš okupaciją priklausiusią žemę, yra teisingas ir pagrįstas. Aišku, nuo pat pradžių buvo aišku, kad šis nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebus lengvas. Todėl nuo pat pradžių buvo būtina aiškiai nusistatyti reformos principus, jų nuosekliai laikytis ir skirti tam kuo daugiau išteklių, ne tik parodant, kad tai iš tiesų yra visų partijų ir vyriausybių prioritetas, bet ir šitaip kuo sparčiau ją įvykdyti.
Tuo tarpu iš tikrųjų reforma vyko visiškai priešingai – nuolat buvo keičiamos jos taisyklės, nuosavybės teisių atkūrimo principai ir prioritetai, pvz., galinčių atgauti žemę skaičius, eiliškumas, kompensavimo tvarka ir pan., jai vis trūkdavo išteklių, nors pinigų buvo randama nepalyginti menkesnėms politinėms iniciatyvoms, dėl to ir dėl kitų priežasčių buvo vis atidedama jos pabaiga. Rezultatas – be galo sudėtingas reguliavimas, administravimo bei priežiūros mechanizmas, sukūręs palankią terpę piktnaudžiavimui ir korupcijai, dėl to plačiai visuomenėje paplitęs neteisingumo jausmas ir nepasitikėjimas valstybe, galiausiai išteklių eikvojimas ir neveiksmingas žemės naudojimas.
Vertėtų plačiau aptarti šiuos padarinius. Bene aiškiausios yra ekonominės žemės reformos ydingo vykdymo pasekmės.
Kiekybiškai labai sunku įvertinti, kiek prarado Lietuvos ekonomika dėl aiškiai neapibrėžtų nuosavybės į žemę teisių ir todėl nefunkcionuojančios žemės rinkos, stabdomų investicinių projektų, ribojamos žemės pasiūlos ir aukštų nekilnojamojo turto kainų, lėtinamo žemės ūkyje naudojamos žemės natūralaus stambėjimo. Be to, akivaizdu, jog ne tik užtrukusi ir ydingai vykdoma žemės reforma lėmė minėtus ekonominius padarinius – galima paminėti ydingą lengvatomis bei prieštaringomis paskatomis grindžiamą žemės ūkio politiką, skatinančią piktnaudžiavimą bei neveiksmingą žemės naudojimą. Tačiau tvirtai galima teigti, kad būtent netinkamai vykdoma žemės reforma buvo viena svarbiausių išteklių eikvojimo ir todėl prarandamos gerovės priežasčių. Vien dėl to prarastos investicijos Lietuvoje turbūt siektų dydžius, galinčius priversti rimtai susimąstyti apie gyventojų patiriamą rimtą ekonominę žalą.
Ne mažiau svarbūs yra ir kiti ydingos žemės reformos padariniai. Daug kalbama apie korupciją ir valdininkų piktnaudžiavimą turima informacija, turima padėtimi vykdant žemės reformą. Sociologinės apklausos rodo, kad žemėtvarkos institucijos laikomos vienomis iš korumpuočiausių Lietuvoje. Pavyzdžiui, pagal 2005 m. STT užsakymu atliktą apklausą net 82 proc. respondentų korumpuota laikė apskrities ir rajonų žemėtvarkos skyrius, 65 proc. respondentų korumpuotais laikė apskričių viršininkų administraciją, 52 proc. korumpuota laikė Nacionalinę žemės ūkio tarnybą. Ir ši padėtis, palyginti su ankstesniais metais, deja, nelabai keičiasi. Be to, pasižiūrėjus, kiek skundų gauna įvairios valstybės institucijos, akivaizdu, jog žmonių pasipiktinimas dėl reformos metu priimamų sprendimų jau seniai yra viena aktualiausių visuomenės problemų.
Tiesa, žiniasklaidoje nemažai dėmesio skiriama korupcijos atvejams, susijusiems su vykdoma žemės reforma. Tačiau tai yra tik kai kurie atvejai, kurie, beje, dažnai neaišku kuo baigėsi (t.y. ar tikrai įrodomas neteisėtas ar neetiškas elgesys ir ar nustatoma proporcinga prasižengimui bausmė).
O tai žmonėms sunku įvertinti kitaip nei valdančiųjų (turinčių informaciją ir galią priimti sprendimus) ir jiems artimųjų nebaudžiamumą. O nuo to tik mažas žingsnis į nusivylimą valstybe, politinę apatiją ar netgi emigraciją.
Todėl tikrai verta labiau panagrinėti, kokius politinius ir kitokius padarinius gali turėti ar jau turi ydingai vykdoma žemės reforma. Šiame komentare būtų sunku jas detaliai aptarti, be to, tam būtini ir papildomi sociologiniai tyrimai. Tačiau gana tvirtai galima teigti, jog ydingai vykdyta žemės reforma yra viena svarbiausių dabar paplitusio visuomenės nusivylimo partijomis ir valstybės institucijomis priežastis. Negana to, ilgainiui ji gali lemti tokius visuomeninius lūžius, kurie neigiamomis pasekmėmis Lietuvos raidai gali nusverti energetinę priklausomybę bei kitus šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukiančius reiškinius.
Tie, kurie pasikalba su mažesniuose miesteliuose gyvenančiais žmonėmis, turbūt žino daugybę istorijų apie žemės dalybas naudojantis ryšiais ir kitokiomis (beje, kartais ir teisinėmis, bet neetiškomis) priemonėmis. Galbūt ne visos istorijos yra pagrįstos, tačiau akivaizdu, jog šis procesas pasėjo didžiulės neteisybės jausmą, kuriuo gali gudriai naudotis nuolat atsirandantys nauji „Lietuvos gelbėtojai”. Ir ši neteisybė daug rimtesnė ir aštresnė nei nepasitenkinimas dėl turtinės diferenciacijos, nes jos šaknys yra nepriklausomos Lietuvos institucijų veikloje.
Negana to, lėta ir ydinga reformos eiga iki šiol neleido „susikurti“ gana dideliam „savininkiškumo” jausmą turinčių žmonių skaičiui, kurie ne tik galėtų naudotis turima teisėta nuosavybe, tačiau šitaip ir jaustų stipresnį ryšį su tėvyne ir jos reikalais.
Visa tai, beje, leidžia kelti dar vieną svarbų klausimą apie tai, kodėl vis dėlto nepaisant tokių, atrodytų, akivaizdžių neigiamų ydingos reformos padarinių, tiek mažai kas (rezultato, o ne taisyklių aspektu) pasikeitė per 15 metų ir dabar vėl iškilo didelė rizika nespėti laiku (o tuo labiau skaidriai) baigti žemės reformos. Tiesa, rezoliucijų ir antikorupcinių priemonių Seime bei kitur priimta daug.
Tačiau situacija iki šiol iš esmės nepagerėjo. Kodėl politikai iki šiol nesugebėjo rasti išteklių ir noro iš esmės pakeisti situaciją? Ar taip yra dėl pernelyg didelio reikalo sudėtingumo? Ar dėl to, jog patogiau žadėti įvairias išmokas, šitaip išlaikant dėmesį iki vis kitų rinkimų, nuolat imtis skambių, bet vienadienių reikalų, nei spręsti tokius esminius klausimus kaip netinkama žemės reformos eiga? Galima būtų rasti ir dar kitokių optimistiškai nenuteikiančių paaiškinimų. Vis dėlto dabar svarbiausia yra galų gale pripažinti padarytas klaidas ir siekti, kad kuo skubiai būtų imtasi priemonių supaprastinti ir paspartinti reformos eigą, kartu ją išskaidrinant ir griežtai prižiūrint nustatytų taisyklių laikymąsi bei adekvačių baudų už pažeidimus taikymą.
5 proc. - neproporcingai didelė problema
Žinant, kad liko patenkinti prašymus tik dėl 5 proc. žemės, gali atrodyti, kad galima bus sparčiai per vienerius metus užbaigti žemės grąžinimą. Tačiau šie skaičiai slepia didelius sunkumus, kurie susitelkę keliose apskrityse, ypač Vilniaus apskrityje, kur atkurtos nuosavybės dalis yra daug mažesnė, ir pačiame Vilniaus mieste. Čia norinčiųjų susigrąžinti žemę dar yra santykinai daug, o esant galimybei žemę persikelti arba gauti pinigines kompensacijas gresia žemės trūkumas arba/ir didžiulių piniginių lėšų kompensacijoms poreikis. Kai kuriais vertinimais, norint atsiskaityti su savininkais, pretenduojančiais į žemę Vilniaus mieste, kompensacijoms reikėtų apie 600 mln. Lt.
Tai atskleidžia susikaupusias nenuoseklios ir neveiksmingos žemės reformos problemas, kurias būtina neatidėliojant spręsti suformuojant informacijos apie žemę registrą ir identifikuojant likusią negrąžintą žemę, peržiūrint žemės vertinimo ir kilnojimo kriterijus ir eigą, griežtinti darbų terminų laikymosi bei matavimų tikslumo priežiūrą.
