Naujienos

* Žmonių viltims atgauti žemę miško parkuose trukdo mentalitetų konfliktas

„Ši tema žiniasklaidoje interpretuojama taip iškreiptai, kad būtina dar kartą apie tai kalbėti ir sudėlioti visus taškus ant „i“, – įsitikinusi žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė.

Teisėti savininkai užtvindė Žemės ūkio ministeriją telefonų skambučiais ir ištisų kaimų rašytais laiškais, kuriuose apeliuojama į ministerijos vadovybės sąžinę. Žmonės negali suprasti, kodėl nenorima grąžinti jų tėvų ar senelių žemės, kurią pasisavino sovietų valdžia. Šalies piliečiai jau antrą dešimtmetį niekaip negali atgauti jiems priklausančios nuosavybės, nors tai jų konstitucinė teisė, – argumentuoja prof. K. Prunskienė. – Ypač skaudu tiems, kuriems sklypai jau buvo suprojektuoti tuo laikotarpiu, kai miškus, esančius parkų teritorijose, buvo galima susigrąžinti natūra. Žmonės buvo susikūrę realius planus veiklai, tačiau jų ir planai, ir viltys buvo sužlugdytos ir tebėra žlugdomos šiandien“.

Žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė pabrėžia, kad pateisinti žmonių lūkesčius susigrąžinti tėvų ar senelių turėtą mišką, kuris kartais ne visiškai pagrįstai yra priskirtas miško parkams, trukdo valdžios pareigūnų mentalitetų konfliktas. „Posovietinio mentaliteto likučiai žmonių sąmonėje verčia valdžios pareigūnus manyti, kad valstybė viską padaro geriau už privatų žmogų, tuo tarpu derėtų įsisąmoninti, kad Lietuvoje jau veikia europietiška teisė. Visuomenės interesai šiuo klausimu supainiojami su biurokratiniais žinybiniais ir savanaudiškais interesais.

Pasak ministrės, uždrausti yra paprasčiausias, bet toli gražu ne tinkamiausias kelias problemai spręsti. Nederėtų piktnaudžiauti viešaisiais interesais, ribojant žmogaus teises į nuosavybę tose vietose, kur jokio „iškilaus“ visuomenės intereso nė neegzistuoja, nėra nei aplinkosaugos, nei jokių kitų motyvų, kurie galėtų neleisti žmogui atgauti nuosavybę. „O tokių plotų Lietuvoje atrastume labai daug“, – teigia ministrė.

Prof. K. Prunskienė atkreipia dėmesį, kad į miškų parkų teritorijas reikia pažvelgti kur kas įvairiapusiškiau negu pažiūrėta dabar. Būtina surasti išmintingą takoskyrą ir aiškiai apibrėžti, kuriuos miško parkų plotus galima grąžinti savininkams, o kurių – nevalia dėl labai svarbių viešų interesų. Miško parkų teritorijos turi būti labiau įvertintos pagal jų rekreacinę kultūrinę svarbą ir nustatyta galimybė tas jų dalis, kurios galbūt visiškai nepagrįstai buvo priskirtos parkams, iš naujo įvertinti ir taip paspartinti žemės nuosavybės grąžinimo procesą.

Ankstesnė tvarka

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas, pagal kurias miško parkai buvo išbraukti iš valstybės išperkamų miškų sąrašo ir pradėti grąžinti jų buvusiems savininkams natūra. Šia įstatymo pataisa siekta patenkinti didelės grupės piliečių, pageidaujančių atgauti natūra iki 1940 m. nacionalizacijos turėtus miškus. Jų grąžinimo procesas tęsėsi iki 2001 m. gruodžio mėnesio.

Seimas 2001 m. gruodį priėmė minėtojo įstatymo pataisas, pagal kurias miško parkus priskyrė valstybės išperkamiems miškams ir taip sustabdė miško parkų grąžinimą savininkams natūra, nors atskirais atvejais žemėtvarkininkai grąžintinus miškų sklypus jau buvo suprojektavę ir paženklinę. Šiems darbams buvo išleisti nemaži pinigai, tačiau didžiausia skriauda padaryta žmonėms, kuriem suteiktos viltys susigrąžinti savo tėvų ar senelių turėtą mišką.

Ministerijos teikti siūlymai

Kilęs piliečių nepasitenkinimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško parkus apribojimo ir paakino Žemės ūkio ministeriją 2005 m. teikti Vyriausybei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Ministerija parengė ir 2005 m. rugpjūčio 18 d. Vyriausybei pateikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 12, 13 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Projekte buvo siūloma įtvirtinti nuostatas, leisiančias kaimo vietovėse susigrąžinti natūra miškus, priskirtus miško parkams. Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu minėtųjų straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas pateiktas svarstyti Seimui. Seimas įstatymo projektą svarstė ir jam pritarė 2006 m. spalio 12 d.

Prezidento 2006 m. spalio 27 d. dekretu minėtasis projektas grąžintas Seimui ir buvo svarstytas pakartotinai. Seimas pritarė Prezidento veto ir priimtame įstatyme nebeliko tų nuostatų, kuriomis siūlyta panaikinti apribojimus buvusiems savininkams ar jų nuosavybės teisių paveldėtojams ir leisti atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra miškus, priskirtus miško parkams.

Miško parkų teritorijas reikėtų patikslinti

Seimui priėmus Prezidento veto ir atsisakius įstatyminės nuostatos, leidžiančios miško parkams priskirtus miškus grąžinti natūra buvusiems savininkams, vis dėlto būtų tikslinga iš naujo patikrinti (revizuoti) miškų plotus, priskirtus miško parkams.

Apskričių viršininkų pateiktais duomenimis, šiuo metu yra daugiau kaip 490 piliečių, kurie iki šiol nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir pageidauja susigrąžinti natūra 847 ha miškų, esančių miško parkuose. Iš viso šalyje yra daugiau kaip 39 tūkst. ha miško parkų. Kaip jau minėta, daliai pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą miško sklypai suprojektuoti tuo laikotarpiu, kai miškus, esančius miško parkuose, buvo galima susigrąžinti natūra. Pasak žemės ūkio ministrės prof. K. Prunskienės, atkuriant nuosavybę tiems 490 piliečių, miško parkų teritoriją tebūtų reikėję sumažinti tik 2 proc.

Pagal Miškų įstatymo 2 str. 6 dalį, miško parkai – tai intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 ha ploto miškai, turintys atitinkamą rekreacinę įrangą ir infrastruktūrą. Aplinkos ministerija, vadovaudamasi šia Miškų įstatymo nuostata, turėtų atlikti miško parkams priskirtų miškų plotų patikrinimą ir siūlyti Vyriausybei spręsti klausimą dėl miško parkų teritorijų patikslinimo. Iš naujo patikslinus šias teritorijas, atsirastų galimybė išbraukti iš miško parkų sąrašo tuos plotus, kurie neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Tuos plotus būtų galima grąžinti buvusiems savininkams.

Miestų teritorijų miškai neliečiami

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. miškai yra išperkami valstybės, jeigu jie priskirti miestų miškams. Taigi miestų teritorijose esantys miškai (nepriklausomai nuo to, ar jie priskirti miško parkams, ar ne) pagal Miškų įstatymą išimtine nuosavybe priklauso Lietuvos Respublikai.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. papildytas nuostata, kuri įsigaliojo 2006 m. lapkričio 21 d., kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams priskirtose teritorijose ir jose dabar yra parkai. Šių parkų ribas ir plotus nustatys Vyriausybė. Pagal šią nuostatą valstybės išperkamai žemei priskiriami, t. y. buvusiems savininkams negrąžinami gyventojų poilsiui ir rekreacijai naudojami žmonių įveisti parkai. Pagal Miškų įstatymą šie parkai nėra laikomi miestų miškais, tačiau yra reikalingi bendriems gyventojų poreikiams tenkinti. Pasak prof. K. Prunskienės, pastaroji nuostata kiek geriau subalansuoja miestų bendruomenės viešuosius ir buvusių savininkų interesus. „Kol bus užbaigtas žemės nuosavybės atkūrimo procesas, mums teks nueiti sudėtingą beviltiškų aiškinimųsi ir nusivylimų kelią“, – apgailestavo žemės ūkio ministrė prof. K. Prunskienė.

Žemės ūkio ministerijos informacija