Naujienos
2006 - 11 - 20
* Prezidento veto apramino aistras, tačiau problema liko
2006 11 20
Ar Seimui pritarus Prezidento veto miško parkai bus išsaugoti visuomenės poreikiams?
Kauno dienos žurnalistas Arūnas Andriuškevičius kalbina pašnekovus:
Miško parkų ribos bus peržiūrėtos
Kazimiera PRUNSKIENĖ, žemės ūkio ministrė:
- Seimas palaikė Prezidento veto, tačiau nieko blogo Lietuvos miškams nebūtų nutikę, jeigu šis veto būtų atmestas. Viešasis interesas nebūtų nukentėjęs. Nuosavybės teises siūlyta atkurti tik 2 proc. miško parkams priskirtose teritorijose.
Įstatymo pataisos tikrai nesudarė prielaidų privatizuoti svarbius visuomenei miško parkus. Žmonėms bandyta įpiršti nuomonę, kad rengiamasi privatizuoti vertingiausius miškus. Ir mane bandė priskirti prie tų "blogiukų", kurie neva nori nuskriausti visuomenę.
Kadangi jau buvo sukeltas toks ažiotažas, Prezidento veto apramino aistras. Tačiau problema liko. Prie miško parkų priskirta nemažai teritorijų, neatitinkančių parkams keliamų kriterijų. Dabar šiose vietose nuosavybės teisių atkurti natūra negalima. Beje, Kauno regione tokių savininkų yra tikrai nemažai. Jie atvyksta pas mus į priėmimus ir negali suvaldyti ašarų kalbėdami apie negrąžinamą tėvų, senelių žemę. Nekalbame apie jokius žemės sklypų perkėlimus ar kitas gudrybes. Sis klausimas yra ne mažiau svarbus nei suabsoliutintas viešasis interesas. Savininkų palikuonių interesas taip pat yra viešo ir Konstitucinio pobūdžio.
Praėjusią savaitę ir Prezidentui Valdui Adamkui išsakiau savo nuomonę. Svarstydami Prezidento veto mes nesiėmėme griežtų priemonių ir nebandėme konsoliduoti įvairių partijų parlamentarų. Ir mūsų frakcijos nariai balsavo įvairiai. Tikrai nepa-tarinėjau kolegoms, kaip balsuoti.
Manau, kad šią problemą galima spręsti ir kitaip. Galbūt trūko išankstinės informacijos. Tačiau kad ir kiek aiškintum, visada atsiras tokių, kurie įžvelgs grėsmę net Vingio parkui. Tai jau demagogijos viršūnė.
Kad išvengtume nereikalingų interpretacijų, nukrypstančių nuo realybės 180 laipsnių kampu, turėsime įvertinti miško parkams priskirtas teritorijas.
Aiškinsimės parkų ribų pagrįstumą, tikslingumą. Tie plotai, kurie, ypač rekreaciniu požiūriu, nėra reikalingi, kur nėra infrastruktūros, turėtų būti išbraukti iš parkų teritorijų. Dar kartą pakartosiu, kad kalbame vos apie 2-3 proc. teritorijų. Tuo tarpu, kai buvo formuojami miško parkai, niekas preciziškai neįvertino minėtų teritorijų, todėl ir įtraukė didžiulius plotus. Parkų ribas irgi turime peržiūrėti. Tai reikia daryti skaidriai ir ramiai diskutuojant. Būrų gerai, kad šiame procese dalyvautų ir visuomenės atstovai, ir įvairių partijų bei Prezidento deleguoti žmonės. Tikrai neturime užmojų daryti drastiškus žingsnius.
Teritorijos reikalingos turtuolių viloms
Rimantas BRAZIULIS, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas:
- Pirmiausia turime suprasti, kad miško parkai yra vertingos teritorijos, kurios reikalingos visuomenės poreikiams. Į šią kategoriją patenka miesto miškai: tas pats Kleboniškis, Panemunė, Vingio parkas. Apie šių teritorijų išsaugojimą net nėra ką diskutuoti. Tai populiarios, gyventojų pamėgtos vietos.
Kita kategorija - tai miško parkai, esantys nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Daugiausia - tai teritorijos prie įvairių ežerų ir upių. Čia puikios vietos poilsiui. Per penkiolika nepriklausomybės metų daug kas keitėsi, tačiau miško parkų statusas apsaugojo vertingiausias teritorijas. Nusistovėjo tam tikra tvarka, kurią dabar kai kas pabandė sugriauti. Deklaruota, kad miško parkus reikia sugrąžinti savininkams. Ką tai reiškia? Kad žmonėms būtų grąžintas miškas, kuriame jie nieko negalėtų daryti? Apie statuso panaikinimą tarsi ir nekalbėta. Tačiau tai tik teorija. Kam žmogui reikalinga teritorija, kurioje jis nieko negalėtų daryti? Už to slypi labai paprastas tikslas - būtų keičiama teritorijų paskirtis.
Seime kalbėta apie kažkokius mistiškus 500 žmonių, kuriems žadėta žemę grąžinti natūra. Puikiai suvokiame, kas už to slypi. Kalbame ne apie paprastus žmones, o apie tam tikras politikų ar verslininkų grupuotes. Tai jų interesas. Dėl dešimčių paprastų žmogelių niekas taip nekovotų. Kalbame apie pačias vertingiausias teritorijas, kurias turtuoliai norėtų užtverti ir neleisti visiems driskiams čia lankytis. Iškiltų dvarai ir vilos su aukštomis tvoromis. Kalbėkime atvirai: arba minėtos teritorijos jau yra perpirktos, arba sudarytos preliminarios sutartys.
Paskui būtų pradėta tikinti, kad vertingiausiose teritorijose reikia vystyti kaimo turizmą. Tai irgi taptų savotiška priedanga statyti neva rekreacinius statinius. Vėliau tai taptų uždaromis teritorijomis. Tai akivaizdu kaip dukart du - keturi.
Nugalėjo visuomenės interesai
Algirdas SYSAS, Seimo narys:
- Po Prezidento veto Seimo priimtas sprendimas yra naudingiausias miško parkams ir atitinka visuomenės interesus. Žinoma, niekas negali garantuoti, kad nepasitaikys pavienių piktnaudžiavimo atvejų. Turime pavyzdžių, kaip apsukrūs mūsų piliečiai su valdininkų pagalba daro tam tikrus "stebuklus".
Galime džiaugtis Seimo sprendimu, nes daugiau nei 700 hektarų vertingos teritorijos nebus aptverta tvoromis su užrašais "Privačios valdos". Taip pat svarbu, kad nepakeitėme nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos. Jeigu miško parkuose būtume leidę natūra atkurti nuosavybės teises, supriešintume visuomenę. Dalis savininkų jau anksčiau pasiėmė kompensacijas. Natūralu, kad jie būtų nepatenkinti, nes kitiems žemę grąžintume natūra. Kiltų teisminiai ginčai, o jau kitais metais žemės grąžinimo procedūros turėtų būti baigtos.
Girdėjome kalbų, kad dalis miško parkams priskirtų teritorijų yra šabakštynai, pelkės ir pan. Negalima atskirų sklypelių išskirti iš bendro konteksto. Seimo Kaimo reikalų komitetas nuvažiavo kažkur į Uteną, pažiūrėjo kažkokį sklypą ir paskui bando pateikti savo nuostatą. Reikia žiūrėti į visumą. Parkas nėra viena laukymė.
Jeigu kai kam kilo abejonių dėl atskirų miško parko ribų, galėjo kreiptis į Vyriausybę, kur specialistai peržiūrėtų kiekvieną atvejį. Tačiau kažkodėl pasirinktas Seimas ir pabandyta aprėpti visus parkus. Prieš dvejus metus miško parkams buvo priskirti ir didžiuosiuose miestuose augantys miškai. Tai sukelia tam tikrų minčių ir įtarimų.
Kai mes pradėjome priešintis galimam miško parkų parceliavimui, mus pasiekė gandai, kad nereikia šakotis, nes vienas dėdė nori Europos parko. Dėl šios teritorijos buvusi savininkė nesėkmingai bylinėjasi teisme. Pasamdytas garsus ir žymus advokatas. Teisme jie nieko nepasiekė, tad vienas galimų variantų - pabandyti pakeisti įstatymą. Esu įsitikinęs, kad ir kiti miško parkus atgavę savininkai juos būtų pardavę.
Džiaugiuosi, kad miškų parkus aktyviai gynė ir visuomenė. Už šių parkų išsaugojimą internete, atrodo, pasirašė apie 90 tūkstančių žmonių.
Kazimiera PRUNSKIENĖ, žemės ūkio ministrė:
- Seimas palaikė Prezidento veto, tačiau nieko blogo Lietuvos miškams nebūtų nutikę, jeigu šis veto būtų atmestas. Viešasis interesas nebūtų nukentėjęs. Nuosavybės teises siūlyta atkurti tik 2 proc. miško parkams priskirtose teritorijose.
Įstatymo pataisos tikrai nesudarė prielaidų privatizuoti svarbius visuomenei miško parkus. Žmonėms bandyta įpiršti nuomonę, kad rengiamasi privatizuoti vertingiausius miškus. Ir mane bandė priskirti prie tų "blogiukų", kurie neva nori nuskriausti visuomenę.
Kadangi jau buvo sukeltas toks ažiotažas, Prezidento veto apramino aistras. Tačiau problema liko. Prie miško parkų priskirta nemažai teritorijų, neatitinkančių parkams keliamų kriterijų. Dabar šiose vietose nuosavybės teisių atkurti natūra negalima. Beje, Kauno regione tokių savininkų yra tikrai nemažai. Jie atvyksta pas mus į priėmimus ir negali suvaldyti ašarų kalbėdami apie negrąžinamą tėvų, senelių žemę. Nekalbame apie jokius žemės sklypų perkėlimus ar kitas gudrybes. Sis klausimas yra ne mažiau svarbus nei suabsoliutintas viešasis interesas. Savininkų palikuonių interesas taip pat yra viešo ir Konstitucinio pobūdžio.
Praėjusią savaitę ir Prezidentui Valdui Adamkui išsakiau savo nuomonę. Svarstydami Prezidento veto mes nesiėmėme griežtų priemonių ir nebandėme konsoliduoti įvairių partijų parlamentarų. Ir mūsų frakcijos nariai balsavo įvairiai. Tikrai nepa-tarinėjau kolegoms, kaip balsuoti.
Manau, kad šią problemą galima spręsti ir kitaip. Galbūt trūko išankstinės informacijos. Tačiau kad ir kiek aiškintum, visada atsiras tokių, kurie įžvelgs grėsmę net Vingio parkui. Tai jau demagogijos viršūnė.
Kad išvengtume nereikalingų interpretacijų, nukrypstančių nuo realybės 180 laipsnių kampu, turėsime įvertinti miško parkams priskirtas teritorijas.
Aiškinsimės parkų ribų pagrįstumą, tikslingumą. Tie plotai, kurie, ypač rekreaciniu požiūriu, nėra reikalingi, kur nėra infrastruktūros, turėtų būti išbraukti iš parkų teritorijų. Dar kartą pakartosiu, kad kalbame vos apie 2-3 proc. teritorijų. Tuo tarpu, kai buvo formuojami miško parkai, niekas preciziškai neįvertino minėtų teritorijų, todėl ir įtraukė didžiulius plotus. Parkų ribas irgi turime peržiūrėti. Tai reikia daryti skaidriai ir ramiai diskutuojant. Būrų gerai, kad šiame procese dalyvautų ir visuomenės atstovai, ir įvairių partijų bei Prezidento deleguoti žmonės. Tikrai neturime užmojų daryti drastiškus žingsnius.
Teritorijos reikalingos turtuolių viloms
Rimantas BRAZIULIS, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas:
- Pirmiausia turime suprasti, kad miško parkai yra vertingos teritorijos, kurios reikalingos visuomenės poreikiams. Į šią kategoriją patenka miesto miškai: tas pats Kleboniškis, Panemunė, Vingio parkas. Apie šių teritorijų išsaugojimą net nėra ką diskutuoti. Tai populiarios, gyventojų pamėgtos vietos.
Kita kategorija - tai miško parkai, esantys nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Daugiausia - tai teritorijos prie įvairių ežerų ir upių. Čia puikios vietos poilsiui. Per penkiolika nepriklausomybės metų daug kas keitėsi, tačiau miško parkų statusas apsaugojo vertingiausias teritorijas. Nusistovėjo tam tikra tvarka, kurią dabar kai kas pabandė sugriauti. Deklaruota, kad miško parkus reikia sugrąžinti savininkams. Ką tai reiškia? Kad žmonėms būtų grąžintas miškas, kuriame jie nieko negalėtų daryti? Apie statuso panaikinimą tarsi ir nekalbėta. Tačiau tai tik teorija. Kam žmogui reikalinga teritorija, kurioje jis nieko negalėtų daryti? Už to slypi labai paprastas tikslas - būtų keičiama teritorijų paskirtis.
Seime kalbėta apie kažkokius mistiškus 500 žmonių, kuriems žadėta žemę grąžinti natūra. Puikiai suvokiame, kas už to slypi. Kalbame ne apie paprastus žmones, o apie tam tikras politikų ar verslininkų grupuotes. Tai jų interesas. Dėl dešimčių paprastų žmogelių niekas taip nekovotų. Kalbame apie pačias vertingiausias teritorijas, kurias turtuoliai norėtų užtverti ir neleisti visiems driskiams čia lankytis. Iškiltų dvarai ir vilos su aukštomis tvoromis. Kalbėkime atvirai: arba minėtos teritorijos jau yra perpirktos, arba sudarytos preliminarios sutartys.
Paskui būtų pradėta tikinti, kad vertingiausiose teritorijose reikia vystyti kaimo turizmą. Tai irgi taptų savotiška priedanga statyti neva rekreacinius statinius. Vėliau tai taptų uždaromis teritorijomis. Tai akivaizdu kaip dukart du - keturi.
Nugalėjo visuomenės interesai
Algirdas SYSAS, Seimo narys:
- Po Prezidento veto Seimo priimtas sprendimas yra naudingiausias miško parkams ir atitinka visuomenės interesus. Žinoma, niekas negali garantuoti, kad nepasitaikys pavienių piktnaudžiavimo atvejų. Turime pavyzdžių, kaip apsukrūs mūsų piliečiai su valdininkų pagalba daro tam tikrus "stebuklus".
Galime džiaugtis Seimo sprendimu, nes daugiau nei 700 hektarų vertingos teritorijos nebus aptverta tvoromis su užrašais "Privačios valdos". Taip pat svarbu, kad nepakeitėme nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos. Jeigu miško parkuose būtume leidę natūra atkurti nuosavybės teises, supriešintume visuomenę. Dalis savininkų jau anksčiau pasiėmė kompensacijas. Natūralu, kad jie būtų nepatenkinti, nes kitiems žemę grąžintume natūra. Kiltų teisminiai ginčai, o jau kitais metais žemės grąžinimo procedūros turėtų būti baigtos.
Girdėjome kalbų, kad dalis miško parkams priskirtų teritorijų yra šabakštynai, pelkės ir pan. Negalima atskirų sklypelių išskirti iš bendro konteksto. Seimo Kaimo reikalų komitetas nuvažiavo kažkur į Uteną, pažiūrėjo kažkokį sklypą ir paskui bando pateikti savo nuostatą. Reikia žiūrėti į visumą. Parkas nėra viena laukymė.
Jeigu kai kam kilo abejonių dėl atskirų miško parko ribų, galėjo kreiptis į Vyriausybę, kur specialistai peržiūrėtų kiekvieną atvejį. Tačiau kažkodėl pasirinktas Seimas ir pabandyta aprėpti visus parkus. Prieš dvejus metus miško parkams buvo priskirti ir didžiuosiuose miestuose augantys miškai. Tai sukelia tam tikrų minčių ir įtarimų.
Kai mes pradėjome priešintis galimam miško parkų parceliavimui, mus pasiekė gandai, kad nereikia šakotis, nes vienas dėdė nori Europos parko. Dėl šios teritorijos buvusi savininkė nesėkmingai bylinėjasi teisme. Pasamdytas garsus ir žymus advokatas. Teisme jie nieko nepasiekė, tad vienas galimų variantų - pabandyti pakeisti įstatymą. Esu įsitikinęs, kad ir kiti miško parkus atgavę savininkai juos būtų pardavę.
Džiaugiuosi, kad miškų parkus aktyviai gynė ir visuomenė. Už šių parkų išsaugojimą internete, atrodo, pasirašė apie 90 tūkstančių žmonių.
