Naujienos

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Kretingos skyriui skirtos lėšos iš Aplinkos ir Žemės ūkio Ministerijų renginių ciklui Kretingos, Klaipėdos, Skuodo raj. privačių miškų savininkams ir ūkininkams. Privačių miškų tvarkymo pagrindų kursai, Miško dienos, seminarai dėl ES paramos žemių apželdinimui mišku sulaukė didelio savininkų susidomėjimo.

Miškas yra gamtos dalis, jis svarbus ne tik jo savininkui ir bet visai valstybei. Savininkas suinteresuotas gauti kuo daugiau pajamų iš savo miško, o žmonės pasisako prieš kirtimus, jiems labiau patinka neiškirstas miškas. Todėl dažnai apie savininkų veiklą miškuose tenka  išgirsti neigiamų nuomonių, formuojama samprata, kad miško savininkas yra  potencialus gamtos naikintojas. Tokių savininkų, iš tiesų esama, kokie 5 proc. Jų darbų „šešėlis“ krenta ant likusių 95 proc., susigrąžinusių kadaise tėvų ir senelių turėtą mišką ar kitaip jį įsigijusių, jaučiančių pareigą tinkamai rūpintis savo turtu. Grybauti ir uogauti mokame visi. Tačiau kaip profesionaliai prižiūrėti, puoselėti ir naudotis turimu mišku, žino, sugeba ir gali tik retas savininkas.  

Mūsų skyriaus organizuojamus mokymo kursus per 5 metus baigė 375, nesenai Kretingoje - 20 miško savininkų. Šiuo metu Vėžaičiuose mokosi 28 savininkai,  gruodžio mėnesį kursai vyks Lenkimuose, Skuodo raj. Norinčių mokytis paprastai būna daugiau negu galime sutalpinti į 20 žmonių grupę. Mes juos vadiname „šviesiais“, žinome daug gražių jų  miškų tvarkymo pavyzdžių. Dorai dirbantys savo miškuose, jie tikisi susilaukti jei ne paramos, tai nors didesnio pasitikėjimo. Vesdami mokymus  pastebime, kad  savininkai, įgiję žinių, ima labiau suvokti, ką turėtų nuveikti savame miške.  Mintimis dažnas nuklysta į savo miško lopinėlį ir kuria savo valdos „viziją“. Akys dega noru įgyti kuo daugiau miškininkystės žinių ir pačiam jas pritaikyti, patirtais įspūdžiais ne vienas pasidalina su draugu ar kaimynu. Tačiau išdalinus didžiulį ūkininkavimą privačiuose miškuose reglamentuojančių aktų paketą, ne vienam nusvyra rankos. Susidaro įspūdis, kad visi tie įstatymai, taisyklės, nuostatai sukurti tam, kad atbaidytų nuo bet kokios veiklos nuosavame miške. Tenka nelengva užduotis –  aiškinti  net ir diplomuotam miškininkui painios teisinės sistemos, ribojančios ūkininkavimą privačiuose miškuose, peripetijas. Ką ir bekalbėti apie specialaus išsilavinimo neturintį, dažnai solidaus amžiaus savininką, nors būtent tokie miško savininkai geriausiai suvokia, ko reikia jo miškui. Jų atmintyje gyvi atsiminimai, kaip brangino kiekvieną medį jų tėvai ir seneliai.

Sėkmingai baigus kursus įgyjama teisė atrinkti kirstinus medžius savo ir artimiausių giminaičių miške. Šią teisę savininkai labai vertina, atsakingai ruošiasi žinių patikrinimui, aktyviai lanko užsiėmimus ir stropiai mokosi. Per egzaminą, kuriame dalyvauja ir aplinkos apsaugos inspektorius, dažnam nepavyksta nuslėpti jaudulio. Tačiau patirtis rodo, kad dėl sukurtos sudėtingos leidimų miškui kirsti išdavimo sistemos, retas kuris įgyta teise pasinaudoja. Dėl baimės būti nubaustam, jeigu ką nors ne taip atliks, dažnai savininkas, kurio valdoje tiesiog būtina paretinti jaunuolyną ar atlikti sanitarinį kirtimą, visiškai nieko nedaro. Galima suprasti, kodėl  net esant kuro malkų trūkumui, retai miške tenka sutikti „besimalkaujantį“ savininką.    

ES šalių ilgametė patirtis rodo, kad valstybė, ugdydama miško savininkų sąmoningumą ir jiems suteikdama daugiau pasitikėjimo, laimėtų daugiau negu skirdama didžiules lėšas draudimų ir ribojimų sistemai sukurti. Tikėkimės, kad ateityje šeimininkauti savuose miškuose galėsime su džiaugsmu, ne su baime, o miškai, kaip ir prieš 60 metų, vėl pajus turį tikrą ir rūpestingą šeimininką.

Renginių organizatorė,

LMSA Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė PALMIRA LIPSKIENĖ