Naujienos
* Ąžuolas- neatskiriamas vyno palydovas
 |
| Vyno brandinimo vieta tapo ginčų objektu. |
Tai, jog Naujojo pasaulio bei buvusio Rytų bloko šalyse, gamindami pigesniuosius vynus, kai kurie vyndariai vietoj brandinimo ąžuolinėse statinėse arba fermentacijos metu į nerūdijančio plieno talpyklas prideda ąžuolo drožlių, skiedrų arba pjuvenų, seniai niekam ne paslaptis.
Europos Sąjungoje šie vyndarystės metodai su retomis išimtimis stalo vynams buvo draudžiami. Nežinia, kokioms mistinėms jėgoms pasitarnavus, prieš pat praėjusių metų Kalėdas, gruodžio 20-ąją, Europos Taryba tyliai patvirtino naujas taisykles, kuriose numatyta, jog pradedant 2006 m. derliumi, Europoje „gaminant vyną galima naudoti ąžuolo gabalėlius“.
Oficialus pretekstas – Europos siekis geriau konkuruoti su Naujojo pasaulio produkcija.
Kaip žinoma, ąžuolas ir vynas yra tarsi neatskiriami broliai dvyniai. Jeigu ąžuolo įtaka baltajam vynui nėra būtina ir tik nuo ragautojo priklauso - kokį (ąžuolinį, ar nemačiusį ąžuolo, labiau vaisiškesnį vyno stilių jis mėgsta), raudonieji vynai, skirti ilgam brandinimui, be ąžuolo pagalbos išsiversti negali.
Ąžuolas praturtina vyną taninais bei suteikia naujų aromato (ypač vanilės) bei skonio niuansų.
Tačiau statinaitės paplonina vyndario kišenę nemenka suma: nauja 225 litrų talpos prancūziško ąžuolo statinė šiuo metu Europoje kainuoja apie 500-600 eurų, amerikietiško ąžuolo - perpus pigesnė, taigi vyno savikaina neabejotinai išauga.
Solidūs vyndariai statines naudoja ne daugiau kaip keletą kartų. Tiesa, vis daugiau ir daugiau vyndarių atranda ąžuolą iš Rytų ir Vidurio Europos (ypač Slovėnijos ir Vengrijos), kuris yra gerokai pigesnis.
Nemažai vyndarių mini XIX-XX a. pradžioje naudoję Klaipėdos (Memelio) ąžuolą. Straipsnio autorius susisiekė su keliais Australijos vyndariais. Bet jie nieko negalėjo pasakyti apie importuoto ąžuolo kilmės vietą. Archyviniuose krovinio dokumentuose figūruoja tik uosto siuntėjo vardas – Memel.
Ąžuolo drožlės bei ilgos ir plonos ąžuolo lentelės prieš keletą dešimtmečių ypač paplito Australijoje ir JAV, o vėliau ir kitose Naujojo pasaulio šalyse.
Nereikia manyti, kad drožlės pilamos tiesiog į plieno talpyklą - pirmiausia jos suberiamos į dažniausiai iš dirbtinio pluošto pagamintą porėtą maišelį ir, kaip arbatos pakelis, panardinamos į talpyklą.
Ąžuolo lentelės tam tikrais įtaisais tvirtinamos prie talpyklos kraštų. Kaip atskirti vyną, brandintą ąžuolo statinėse nuo vyno, kuris ilsėjosi nerūdijančio plieno talpykloje kartu su ąžuolo drožlėmis?
Tai padaryti palyginti sunku, bet jei parduotuvėje aptiksite pigų vyną, kurio aprašyme rasite paminėtą „ąžuolo prisilietimą“, neįvardijant žodžio „statinė“, greičiausiai šis vynas ąžuolo statines bus regėjęs kaip savo ausis.
Vynai, brendę plieno talpyklose su drožlėmis, skirti greitam suvartojimui: ilgai laikomas, jis gali netekti savo gerųjų savybių, skirtingai nei brandintas ąžuolo statinėse. ES nustatė drožlių ir kitos medienos dydį: ne mažiau nei 95 proc. svorio atitinkanti dalis turi neišbyrėti pro 2 mm dydžio akučių sietą.
Pernai taip pat nuspręsta, kad vynų etiketėse vartotojas turi būti informuotas apie tokį gamybos metodą. Po beveik metų laukimo, 2006 spalio 11 d. Europos Komisija priėmė miglotą nutarimą, jog etiketėje turi būti nurodyta naudoto ąžuolo kilmė ir gamtinė rūšis, jei ąžuolas buvo kaitintas – kaitinimo stiprumas bei laikymo sąlygos. Vynuose, kurie buvo brandinti nerūdijančio plieno talpyklose su drožlėmis negali būti žodžio „statinė“ atitikmenų visomis ES kalbomis.
Kokia didžiausių statinių gamintojų reakcija? Rinkai kasmet patiekiantys milijonus rankomis pagamintų statinių, Europos kubiliai šią žinią sutiko stebėtinai ramiai. Sklinda kalbos, kad patyliukais jie ir patys tyrinėja ąžuolo drožlių bei lentelių poveikį vynui, manydami, kad tai gali tapti dar neatrasta verslo niša.
Praėjusį gruodį ES taip pat įteisinta nemažai kitų vyno gamybos būdų, kurie anksčiau plačiai taikyti Naujojo pasaulio šalyse, bet drausti ES. Tai - citrinos rūgšties vartojimas, siekiant išvengti sulčių oksidacijos prieš prasidedant fermentacijai, medžio anglies naudojimas raudonajam vynui filtruoti, proteinai ir nemažai kitų.
Kol kas vos keli Europos gamintojai pareiškė, jog yra pasiryžę naudoti naująsias technologijas. Tarp jų nėra nė vieno garsesnio vardo. Rankos niežti gal ir ne vienam masinių vynų gamintojui - kam vargti tupinėjant aplink statinę, jei iš plieno talpyklos gali lengvai išsitraukti ąžuolinę lentą.
Tik ar neatsitiks taip, kad po poros dešimtmečių gerdami pigesnį vyną iš Europos, Australijos, Pietų Afrikos ar JAV, skirtumą matysime tik etiketės dizaine. Skonis bus toks pat.
Tikėkimės, kad taip neįvyks. Juolab, Italijos žemės ūkio ministerija kartu su dauguma šalies vyndarių iškart po spalio 11-osios pareiškė, kad šiuos metodus Italijoje bus galima taikyti tik stalo vynams daryti.
