Naujienos

Valstybės valdyme pirmiausiai reikia susitarti ir nepajudinamai laikytis ESMINIŲ PRINCIPŲ, be kurių griūna bet kokia sistema. Keliuose išvengiame chaoso, nes kiekvienas žino keletą esminių taisyklių: kad važiuojama dešine kelio puse, esant raudonam šviesoforo signalui reikia sustot ir pan. Tik pabando kas nukrypti- iš karto avarija, žūsta žmonės. Tas pats ir Valstybės valdyme, jei jau Konstitucijoje nusistatėm, kad Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačia iniciatyva ir kad privati nuosavybė neliečiama, to dera laikytis. Interpretacijos savaip spekuliuojant Konstituciniais principais priveda prie daug didesnių avarijų: nepasitikėjimo valdžia, Valstybe, įstatymų viršenybe ir t.t. Taip griaunami patys visuomenės bei Valstybės egzistencijos pamatai.

Lietuvos Respublikos Prezidentas jo ekscelencija Valdas Adamkus visuomet buvo nuoseklus Konstitucijos garantas, aiškiai pasisakė už Konstitucinių principų viršenybę Valstybės gyvenime. Todėl labai nustebino, kai jis š.m.  spalio 27 d. vetavo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas, numatančias atstatyti nuosavybę natūra miško parkams priskirtose teritorijose, kur nėra rekreacinės infrastruktūros.

Susidaro įspūdis, kad priimdamas sprendimą dėl rezonansą žiniasklaidoje sukėlusio įstatymo, Prezidentas galėjo būti suklaidintas ir rėmėsi tik daline informacija. Tai iliustruoja, pvz: prezidentūros Teisės departamento vadovės Aušros Rauličkytės pasisakymas per LTV laidą „Panorama“ (2006-10-27), kur ji teigė, kad įstatymo pataisos (cituojame): „ leidžia gauti lygiavertę žemę, tai reiškia persikelti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus‘‘, kas yra visiška neteisybė. Šios įstatymo pataisos leistų tik susigrąžinti natūra šiuo metu miško parkų teritorijose esančius miškus, o apie jokį žemių persikėlimą nėra net užsiminta.

Su viltimi ir dideliu nerimu  laukiame tos dienos, kai Seime bus persvarstytasPrezidento vetuotas įstatymas. Kviečiame politikus ir visuomenę įsiklausyti į argumentus dėl Prezidentui vetuojant įstatymą išsakytų pastabų:

1. Teigiama, kad grąžinus natūra miško parkams priskirtus plotus, bus pažeistas lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principas, kadangi daug piliečių pasirinko kitus atsiskaitymo būdus, o tie, kurie laukė, atsiims žemę natūra.

KLAIDINANTIS TEIGINYS, kadangi yra visiškai priešingai. LR Konstitucijos 29str. iš tiesų skelbia asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Jis reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Šiuo konkrečiu atveju būtent mūsų, pretendentų, atžvilgiu yra pažeistas lygiateisiškumo principas, kadangi vieniems piliečiams buvo galima atsiimti žemę natūra miško parkuose, o mums kažkodėl tai nepasiekiama (1999m. LR Seimui priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas, miško parkai iš valstybės išperkamų buvo išbraukti ir tapo grąžinami natūra. Jų grąžinimas tęsėsi iki 2001m. gruodžio mėn., kada LR Seimas priėmė minėto įstatymo pataisas, pagal kurias miško parkai vėl buvo priskirti valstybės išperkamiems miškams ir tapo natūra negrąžinami). O per tą laiką, t.y. nuo 2002 m. spalio 21d. iki šiandien, kitus atlyginimo būdus pasirinko tik 5 piliečiai už 10 ha (ką patvirtina oficialus Utenos apskrities viršininko Ričardo Sargūno raštas). Ir tai padarė savo noru, niekieno neverčiami, gal tiesiog taip buvo jiems patogiau. Tad kieno gi atžvilgiu pažeistas LR Konstitucijoje skelbiamas Lygiateisiškumo principas?

Taipogi norime pridurti, kad dauguma atvejų miško parkais pervadinti plotai buvo jau tuomet, kai žemės grąžinimo darbai buvo jau toli pasistūmėję į priekį –projektai padaryti, sklypai atmatuoti,riboženkliai sukalti. Todėl sakyti, kad atkūrus piliečiams nuosavybę (ten, kur žmonės 15 metų jos laukė,tikėjosi, kūrė ateities planus), bus pažeistas teisėtų lūkesčių principas – tiesiog sveiku protu nesuvokiamas teiginys.

2. Kitas teiginys: Miško parkams priskirti gražiausi Lietuvos miškai, gausiai lankomi turistų, su gerai išvystyta sportui, poilsiui, turizmui sukurta infrastruktūra, su juose esančiais rekreacinės paskirties objektais, statiniais. Šias mintis pastarosiomis dienomis girdime vos ne kiekvienoje radijo ar televizijos laidoje, nuolat skaitome spaudoje.

KLAIDINANTIS TEIGINYS, kadangi praktiškai visų pretendentų sklypuose nieko panašaus nėra ir niekada nebuvo – absoliučiai jokios infrastruktūros, absoliučiai jokių rekreacinės paskirties statinių, o ir turistų į tuos „miško parkus“ su botagu nenuvytum. Mes negalime suprasti, kodėl patys paprasčiausi miškai, visiškai ignoruojant LR Miškų įstatyme, taip pat LR Vyriausybės 2001-09-26 Nr.1171 keliamus reikalavimus miško parkams, yra priskiriami šiai kategorijai, tokiu būdu užkertant kelią atsiimti mums priklausančias žemes. Taipogi mus piktina, kad apie tuos  gražiausius Lietuvos miškus šūkauja tie, kurie ten niekada nėra buvę ir nematę.

Mes, pretendentai, VIEŠAI kviečiameJo ekscelenciją Prezidentą, gerb. Seimo narius bei aplinkosaugininkus atvykti ir visiems kartu savo akimis pažiūrėti tų garsiųjų „miško parkų“. Mums apmaudu, kad mūsų, 417 pretendentų sklypai, prilyginami vieninteliam Lietuvoje Europos parkui. ( Beje šį ir kitus, vertus vadintis tikrais parkų vardais, ir toliau gintų ir saugotų įstatymas, nes ypač vertingoms teritorijoms priskirti miško parkai ir toliau išliktų valstybės išperkami).

3.Prezidentas išsakė nuogąstavimus, kad  atkūrus nuosavybės teises miško parkuose, visuomenė gali prarasti galimybę laisvai jais naudotis.

KLAIDINANTIS TEIGINYS, kadangi miško parko grupei įstatymuose numatyti apribojimai pakankamai apsaugo teritorijas, nesvarbu kieno nuosavybei jos priklauso. Reikalavimai yra labai griežti ir vienodi visiems savininkams. Todėl abejonės, jog grąžinus tikriesiems savininkams miškus, priskirtus miško parkams, tos teritorijos pakis ir visuomenei bus trukdoma jomis naudotis, neturi jokio pagrindo. Ir ar iš vis, tokie išankstiniai, niekuo nepagrįsti nuogąstavimai yra pretekstas negrąžinti žemės tikriesiems savininkams? Be to, norime pabrėžti, kad visuomenės poreikiai nukenčia jau ir dabar, nes tuose plotuose nėra ir nebuvo absoliučiai jokių rekreacijos objektų, nėra sukurta jokia poilsiui, turizmui ar sportui sukurta infrastruktūra, ir iš tikrųjų tie „miško parkai“ egzistuoja tik popieriuje. O šabakštynais visuomenės nesuviliosi...

Norime pridurti, kad pretendentais esame jau 15 metų. 15 metų ne dėl savo kaltės mes negalime naudotis savo žeme, negalime joje vykdyti jokios veiklos. Patiriame didžiulius moralinius ir materialinius nuostolius. Mūsų, pretendentų tarpe yra pakankamai daug energingų, veiklių žmonių, kurie su mielu noru savo žemėje imtųsi rekreacinės veiklos, ko, beje, nedraudžia Lietuvos įstatymai. Priešingai – netgi skatina gyventojus verstis tuo. Rytų Aukštaitijoje atsirastų ne vienas ne „popierinis“, o tikras miško parkas. Ir ne su iškirstais ir užtvertais miškais, ką vis bando prikišti mums mūsų oponentai, o su savininkų rankomis sukurta ir išpuoselėta infrastruktūra. Tokius miško parkus, be abejo, mielai lankytų turistai.

     Taipogi norime priminti, kad žemė, į kurią pretenduojame, yra natūra valdyta mūsų tėvų ir senelių žemė, kurią siekiame ir sieksime atsiimti natūra. Nes dabar galiojantys įstatymai mums negarantuoja teisingo atlyginimo – lygiaverčių sklypų jau seniai nėra, o piniginė kompensacija (1000-1300 litų už ha) tokia menka, kad apie teisingą atlyginimą, kurį, beje, garantuoja LR Konstitucija, negali būti nė kalbos.

4. Dažnai tenka išgirsti mintį, kad miško parkus atsiimti siekia maža suinteresuotų žmonių grupė.

KLAIDINANTIS TEIGINYS ne tik kad neatitinka tikrovės, bet žemina ir žeidžia mus, pretendentus. Ar tai mes, pretendentai į natūra valdytas savo tėvų ir senelių žemes, galime būti prilyginti siaurai suinteresuotų žmonių grupei? Ar mūsų noras susigrąžinti teisėtai mums priklausančius, natūra iki okupacijos valdytus mūsų tėvų ir senelių plotus – tėra tik suinteresuotų grupių noras privatizuoti gražiausias Lietuvos vietas?O koks yra mūsų valstybės interesas negrąžinti mums teisiškai priklausančio turto?

LR Konstitucija teigia – valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus. Vienas iš tokių įsipareigojimų – grąžinti iki okupacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Mes, 116 Utenos apskrities pretendentų kreipiamės į jus su viltimi, kad būsime išgirsti ir suprasti. Mes tetrokštame tiek nedaug – atgauti savo turtą – žemę ir mišką, kuris iki nacionalizacijos priklausė mūsų tėvams ir seneliams, ir kurį dabar, pasinaudojus įstatymų pinklėmis, vėl kėsinamasi iš mūsų atimti. Mūsų tėvai ir seneliai nepriklausomybės laukė 50 metų. Tačiau sulaukė. Mes, pretendentai, nuosavybės atstatymo laukiame jau 15 metų. Lauksime tiek, kiek reikės, bet rankų nenuleisim. Teisingumas privalo nugalėti.

Pretendentų iniciatyvinė grupė

2006 m. lapkričio 6 d.