Naujienos

* R.Sotvarienė: teisė į nuosavybę yra pamatinis principas

Jeigu Seimas pritars prezidento sprendimui, šalyje liks didelis būrys žmonių, įsitikinusių, jog vieną kartą jų šeimas apvogė sovietinis režimas, antrąkart - laisvos Lietuvos valdžia.

Teisingumo atkūrimu turėjusi tapti restitucija įvėlė žmones į daugiametį karą. Praėjo daugiau nei dešimtmetis, bet tūkstančiams žmonių jis vis dar nebaigtas.

Prezidentas Valdas Adamkus, vetuodamas įstatymo pataisas, leidusias šalies gyventojams atstatyti nuosavybę natūra į miško parkus, pabrėžė, jog būtina kuo greičiau baigti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą.

Iš tiesų, ta diena, kai bus galima tvirtinti, jog žemės reforma yra pabaigta, verta nacionalinės šventės vardo. Ar prezidento veto ją priartino?

Jeigu Seimas pritars prezidento sprendimui, šalyje liks didelis būrys žmonių, įsitikinusių, jog vieną kartą jų šeimas apvogė sovietinis režimas, antrąkart - laisvos Lietuvos valdžia. Kol tokių yra bent vienas, apie pabaigą galima nebent pameluoti.

Diskusijos vertas ir šio veto motyvas, jog miško parkuose esančių plotų grąžinimas natūra pažeistų konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

Šiose vietose iš pradžių buvo leidžiama atkurti nuosavybę. Prieš penkerius metus įteisinus draudimą, lygiateisiškumo principas jau buvo pažeistas - sąžiningai savo eilės laukę žmonės liko už borto.

2002 metais įvyko teisinėje valstybėje sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Miško parkais buvo pavadinti plotai, kur nuosavybės atkūrimas buvo jau pradėtas – pamatuoti sklypai, parengti planai, sukalti kapčiai. Būtent šiuos plotus ir siekiama atiduoti savininkams.

Tuomet, kai šios iš esmės jau sugrąžintos žemės buvo neteisėtai vėl atimtos, kažkodėl apie teisėtus lūkesčius nebuvo net užsimta. Todėl lygiai taip pat sėkmingai galima teigti ir priešingai, jog įstatymo pataisa ne pažeidžia, o atkuria teisėtus lūkesčius. Kitaip sakant, apie tai dabar teisingiau būtų patylėti.

Iš tiesų, dėl ne kartą keistos tvarkos, biurokratizmo, nulemto galingesnių žmonių interesų, dalis savininkų nusprendė nebesigalynėti su valstybe ir paėmė atlyginimą pinigais ar žeme kitoje vietoje.

Tačiau buvo ir tokių, kurie pasirinko sunkesnį kelią. Jie vadovavosi aiškiu principu: arba gauti savo, arba iš viso nieko negauti.

Pamindama jų teises valstybė siunčia žinią, jog tokie Lietuvoje pralaimi. Ji remia nuolankų. Ar po to dar verta klausti, kodėl turime silpną pilietinę visuomenę?

Didžiausia žemės reformos bėda - šio principo sulaužymas iš pradžių bet kur dalijant po tris hektarus, vėliau leidžiant kilnoti žemes kur labiau patinka.

Būtent tai supainiojo procesą ir pavertė jį nesibaigiančia painiava. Išeina, kad ydos ir toliau pateikiamos kaip privalumas ir dar įvyniojamos į Konstituciją?

Daugiausia emocijų kelia baimė, jog grąžinus žemę natūra, bus pamintas visuomenės poreikis laisvai naudotis mišku ir prieiti prie vandens telkinių. Bet šią problemą sukūrė ne miško parkai.

Didelė dalis juose grąžintinų žemių yra visiškai nepatrauklios ir neturi nieko bendra su visuomenės poreikiu, bet dėl jo gali likti nusavintos. Parko pavadinimas paprasčiausiai klaidina.

Konfliktas tarp tam tikros vietos savininko ir likusios Lietuvos yra sukurtas dirbtinai. Jį galima išspręsti išperkant pakrantes ir sukuriant viešas poilsiavietes didelę trauką turinčiose vietose.

Tereikia šiokių tokių vietos bendruomenių bei valdžios pastangų. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų parkas, sodas, ar plynė. Atsiradus bendroms poilsio vietoms, išnykus priešiškumui, išnyktų ir tvoros paežerėse.

Be to, įstatymo pataisoje yra saugiklis, kuris leidžia neatkurti nuosavybės ypač reikšmingose vietose.

Tokia nuostata atitinka Konstituciją, pagal kurią galima paimti nuosavybę teisingai atlyginant arba jos negrąžinti tik tuomet, kai yra konkretus, šiandien egzistuojantis visuomenės poreikis - kelias, mokykla, ar žmonių seniai ir gausiai lankoma vieta gamtoje.

Kodėl remiantis ta pačia Konstitucija yra siūlomi priešingi sprendimai? Ar tai reiškia, kad Pagrindinis įstatymas - lyg paklodė, tempiama ten, kur patogiau?

Kai remiantis visuomenės poreikiu yra pastumiamas konkretus žmogus, tampa nebeaišku, kas yra ta visuomenė? Ar žmonės, kuriems negrąžinama nuosavybė, jai nepriklauso? Ar atiduoti tai, kas buvo pavogta, nėra visuomenės poreikis?

Visuomenė - tai kiekvienas iš mūsų su savo teisėmis ir pareigomis. Nėra paprasta suderinti skirtingas teises ir poreikius. Galbūt todėl pradeda vyrauti nuostata, kad teisybė yra toje pusėje, kuri didesnė. Pavojinga nuostata, galinti atsisukti prieš kiekvieną.

Teisė į nuosavybę yra pamatinis principas, kurį iškraipius keliaujama į teisinius brūzgynus, o kartais - ir į Sibirą.

Sovietmetis, turto nacionalizavimas, represijos išdraskė ir išsklaidė Lietuvą. Atrodo, iki šiol vis dar nenorima, kad žmonės sugrįžtų į savo vietas.

Laukiant Vėlinių dar galima pridurti, jog lietuviai moka pagerbti mirusiuosius. Kada išmoksime gerbti gyvuosius? Ypač tuos, kurių teisėti lūkesčiai dirbtinai išstumia juos už visuomenės ir jos interesų borto?

Šis dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistės komentaras buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.