Naujienos

* Prezidentūroje- susitikimas dėl žemės grąžinimo miško parkuose

Kreipimosi i LR Prezidentą tekstas:

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Prašymas

2006-10-20

Jūsų ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Valdai Adamkau,

Mes, 116 Utenos apskrities pretendentų, kreipiamės į Jus su viltimi ir prašymu pritarti Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo pataisoms, kuriomis numatoma galimybė piliečiams atsiimti jiems ar jų šeimos nariams priklausiusius žemės sklypus miško parkams priskirtose teritorijose, grąžinant žemę natūra.

       Pasibaigus žemės reformai, beveik pusę šalies miškų turėtų valdyti apie 250 tūkst. miško savininkų. Tačiau dėl įstatymų painiavos, valdininkų neveiklumo šiandien vos ne 20 tūkst. žmonių vis dar tebėra pretendentai į jiems negrąžintus miškus.

Vien Utenos apskrityje yra beveik 500 pretendentų, jau 15 metų laukiančių virš 700 ha jiems negrąžinamų miškų.

         Nuo 1999m. pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, miško parkai buvo grąžinami natūra. Grąžinimas tęsėsi iki 2001m. gruodžio mėn., kol LR Seimas priėmė minėto įstatymo pataisas, pagal kurias miško parkai buvo priskirti prie valstybės išperkamų miškų. Grąžinimas natūra tapo nebeįmanomas – Lietuvoje per 800 žmonių prarado galimybę atsiimti savo tėvų ir senelių žemę.

Nepraėjus nė metams, 2002m. spalį, LR Vyriausybė, Aplinkos ministerijos teikimu, patvirtino naujus sąrašus plotų, kurie buvo priskirti miško parkų kategorijai. Lyg iš dangaus nusileido gausybė naujų „miško parkų“.

     Sakytum, kas gi čia blogo, juk valstybė rūpinasi visuomenės gerove, savo piliečių poilsiu, savo šalies gamta. Juk visur kur tik įmanoma skelbiama: miško parkai – tai patys gražiausi Lietuvos kampeliai, pačios gražiausios Lietuvos girios, paežerės. Tiek LR Miškų įstatyme (2str.6d.), tiek LR Vyriausybės 2001m. rugsėjo 26d. nutarime Nr.1171 labai aiškiai išdėstyti miško parkų funkcinė paskirtis, normatyvai, reikalavimai: įrengti dviračių, pasivaikščiojimų takai, masinių renginių organizavimo vietos, sukurta sportui, poilsiui ir turizmui skirta infrastruktūra ir t. t.Juk tokie miško parkai iš tiesų turėtų būti skirti visos Lietuvos žmonėms.

Tačiau praktiškai visų čia žemiau pasirašiusių žmonių sklypuose nieko panašaus nėra  ir niekada nebuvo. Tad kam šovė į galvą juos pakrikštyti skambiais „miško parkų“ vardais?

       Atsakymas paprastas kaip ir pati sistema. Paežerėje esantį šabakštyną, neturintį jokių sąsajų su miško parku, nusižiūri apsukrūs, toli į priekį žvelgiantys valdininkai. Toks sklypelis priskiriamasnatūra negrąžintinų kategorijai, šiuo atveju miško parkams. Įstatymų pagalba savininkas priverčiamas atsisakyti ten esančios nuosavybės. Kai tik su savininku atsiskaitoma (kompensacija arba sklypu kitoje vietoje), tuoj pat apsižiūrima, kad tas „ miško parkas“ visai neatitinka miško parkų statuso ir neilgai trukus tampa laisva valstybine žeme. O čia jau viens du – ir , žiūrėk, jau atsikėlė koks pilietis A ar Ž .Ne už ačiū, žinoma. Ir visiems gerai – ir tam, kuris tai „sukombinavo“, ir tam, kuris ten atsikėlė. Ir dygsta tada tvoros, ir virsta medžiai, ir kyla vilos... Visi viską žino, visi supranta, bet niekas nieko „ nemato“ ir „negirdi“. 

            Tokia tad lietuviškos žemgrobystės politika., į kurią ne savo noru esame įtraukti ir mes, visi žemiau pasirašiusieji. Tik stovim mes skirtingose barikadų pusėse. Ir, skirtingai nei žemgrobiai, esam nuolat kaltinami, žeminami, puolami. Už darbus, kurių niekada nepadarėme, ir tikriausiai niekada nepadarysime. Visa mūsų kaltė tėra tik tai, kad mūsų tėvai ir seneliai turėjo po lopinėlį žemės paežerėje ar gražioje pamiškėje. Ir dar tai, kad tokios žemės vertė kone kasdien kyla.

           Dar 2005m. rudenį Žemės ūkio ministerija inicijavo Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo  į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas. Pretendentams nušvito viltis atgauti savo tėvų ir senelių natūra valdytas žemes. Praėjo kone metai, kai visų pretendentų džiaugsmui LR Seimas pagaliau ryžosi atstatyti teisingumą – 2006m. spalio 12d.   parlamentarai patvirtino įstatymo pataisas, leidžiančias susigrąžinti nuosavybę miškuose, priskirtuose miško parkų kategorijai.  Nudžiugome, kad pagaliau galėsime atgauti tai, dėl ko 15 metų varstėme įvairiausių institucijų duris. Deja, jau kitą dieną šalies laikraščiuose pasipylė straipsniai, koks blogas ir neteisingas šis įstatymas. Diskusijų per radijo laidas metu taipogi nestinga tokių minčių. Baisiausia, kai su žemėm maišomi niekuo dėti dar tik būsimi žemės ir miškų savininkai: tai jie tarsi koks baubas, vos tik atgavę natūrines, iš savotėvų ir senelių paveldėtas  žemes, tuoj pat užtvers ežerus, iškirs miškus, išvaikys poilsiautojus. Kyla natūralus klausimas – o ką gi tuo metu veiks mūsų šalies įstatymų sargai? Iš šalies gali pasirodyti, kad Lietuvoje nesilaikyti įstatymų yra savaime suprantamas dalykas.

               Norime pabrėžti, kad pretendentais jau esame 15 metų. 15metų ne dėl savo kaltės mes negalime naudotis savo žeme, negalime joje vykdyti jokios veiklos. Patiriame didžiulius moralinius ir materialinius nuostolius. Mūsų, pretendentų tarpe yra pakankamai daug energingų, veiklių žmonių, kurie su mielu noru savo žemėje imtųsi  rekreacinės veiklos, ko, beje, nedraudžia Lietuvos įstatymai. Rytų Aukštaitijoje atsirastų ne vienas ne „popierinis“, o tikras miško parkas. Ir ne su iškirstais ir užtvertais miškais, o su savininkų rankomis sukurta ir išpuoselėta infrastruktūra. Tokius miško parkus, be abejo, mielai lankytų turistai. Taipogi norime pridurti, kad žemė, į kurią pretenduojame, yra natūra valdyta mūsų tėvų ir senelių žemė, kurią siekiame ir sieksime atsiimti tik natūra. Nes dabar galiojantys įstatymai mums negarantuoja teisingo atlyginimo – lygiaverčių sklypų jau seniai nėra, o piniginė kompensacija tokia menka (už 1 ha žemės prie ežero mums siūloma 1000-1300 litų), kad apie teisingą atlyginimą, kurį beje, garantuoja LR Konstitucija, negali būti nė kalbos.

           Mums džiugu, kad tarp gausybės oponuojančių , atsiranda ir tokių, kurie supranta mūsų   problemas. Mus nuoširdžiai palaikė Utenos apskrities viršininkas Ričardas Sargūnas, pozicijos nepakeitė ir naujoji apskrities viršininkė Angelė Kaušylienė. Visada bendrą kalbą randame su Utenos apskrities Žemės tvarkymo departamento direktore Irena Guigiene. Smagu, kad mus jaudinantys dalykai nesvetimi ir LR Seimo pirmininkui Viktorui Muntianui, konservatoriams, Valstiečiamsliaudininkams. Daugybę sykių teko kalbėtis su šiais valdininkais ir visada buvome išgirsti, kartu ieškojome bendrų sprendimų. Argi gali tiek daug žmonių klysti?

           Mūsų tėvai ir seneliai nepriklausomybės laukė 50metų. Tačiau sulaukė. Mes, pretendentai laukiame jau 15 metų. Lauksime tiek, kiek reikės, bet rankų nenuleisim. Teisingumas privalo nugalėti.

Tikimės, kad Jūsų ekscelencijos būsime išgirsti ir suprasti. Mes tetrokštame tiek nedaug – atgauti savo turtą – žemę ir mišką, kuris iki nacionalizacijos priklausė mūsų tėvams ir seneliams, ir kurį dabar, pasinaudojus įstatymų pinklėmis, vėl kėsinamasi iš mūsų atimti. Mes tikime Jumis ir Jūsų vykdoma švaria politika. Tik nuo Jūsų geranoriškumo priklauso, ar bus atstatytas istorinis teisingumas.

Pretendentų vardu prašymą teikiame:

Saulius Trinkūnas, tel.: 8-616-40107

Algis Gaižutis,  tel.: 8-614-00785

Vilmantas Mačiulis,  tel.: 8-686-82705

          Pridedame:
Utenos apskrities viršininko Ričardo Sargūno raštą Antanui Bosui

Utenos apskrities viršininkės Angelės Kaušylienės raštą

116 Utenos apskrities pretendentų parašų