Naujienos
2006 - 08 - 06
A.Šindeikis: Medžioklė: pramoga be atsakomybės?
Medžiotojas, žurnalo "Veidas" redaktorius Algimantas Šindeikis 2006.08.03 - Nr. 31 straipsnyje "Medžioklė: pramoga be atsakomybės?" dėsto savo mintis apie situaciją su medžiokle Lietuvoje. Kviečiame susipažinti:
Mikalojus Husovianas buvo daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, jos patriotas. Norėdamas supažindinti Romos popiežių Leoną X su stumbrų medžiokle Lietuvoje, XVI a. pradžioje parašė didžiausią savo kūrinį - poemą "Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę". Poemoje aprašomos Vytauto Didžiojo rengtos stumbrų medžioklės, kurios tarnavo ne tik maisto ir aprangos poreikiams tenkinti, bet ir jo karių bei žirgų narsumiu ir kovingumui treniruoti. Tuomet tiek į medžioklę, tiek į laukinius žvėris buvo žvelgiama su pagarba, meile ir raginama nepaversti medžioklės tik pramoga: "…didelė buvo garbė gyvenimą leist bemedžiojant /.../, niršdamas, kad iš žvėrių žudynių jie pramogas rengia, geidė išgarsint dabar gresiančią mirtį čia jam…"Paskutinę pavasario sesijos dieną Seimas priėmė Medžioklės įstatymo pataisas. Šiais metais tai jau antras bandymas taisyti Konstitucijai prieštaraujančius (2005-05-13 KT nutarimas), didelius ginčus tarp medžiotojų ir miškų savininkų bei konroversiškas diskusijas visuomenėje sukėlusius įstatymo straipsnius. Medžioklės įstatymas iš esmės įtvirtino sovietmečiu gimusių medžiotojų būrelių ir dar tuomet suformuotų medžioklės plotų naudojimo tęstinumą. Už medžioklės ploto vieneto hektarą medžiotojai moka tik centus ir tie patys centai pasiekia tik valstybės biudžetą. Žemes ir miškus pamažu grąžinant jų savininkams, konfliktas ankščiau ar vėliau turėjo įsižiebti. Taip ir atsitiko. Dabar vienoje pusėje – Algirdas Brazauskas (vis dar medžiotojų ir žvejų draugijos garbės pirmininkas?) su visa nomenklatūrine Lietuvos medžioklės, aplinkosaugos vadovybe ir kone 30 tūkstančių Lietuvos medžiotojų armija, kitoje pusėje – stiprėjantys ir gausėjantys žemės bei miškų savininkai, norintys didesnių medžioklės teisių bei atlyginimo už jų nuosavybės naudojimą medžioklei.
Visuomenėje po A.Brazausko organizuotų vyriausybinių medžioklių, išreklamuotų pirmuose spaudos puslapiuose kraujo klanuose gulinčiais nušautais žvėrimis, kyla antimedžioklinės nuotaikos ir tik dėl prastai organizuotų Lietuvos žaliųjų judėjimo tos nuotaikos dar neišsiliejo į platesnius ir konkretesnius protestus.
Po įstatymo pataisų Seime Lietuvos miško savininkų asociacija ir Privačių medžioklės plotų savininkų asociacija vėl kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų prašydamos vetuoti įstatymo pataisas, kurios leidžia suformuoti medžioklės plotus nepasirašant sutarties su konkrečiu miško ar žemės savininku, o tik jį informuojant apie medžioklės ploto sudarymą.
Bet tai tik paviršutiniškas požiūris į tikrąsias medžioklės ir laukinių žvėrių apsaugos bei jų populiacijų gausinimo problemas. Tiek Medžioklės įstatyme, tiek Aplinkos ministerijos tvirtinamose medžioklės taisyklėse gausiai numatytos medžiotojų teisės, o pareigos - tik deklaratyvios. Vidutiniškai Lietuvos medžiotojas per metus moka šimtą ar du šimtus litų už medžioklės plotų naudojimą ir juose praktiškai gali veikti ką nori. Ir tie patys pinigai dažniausiai nukeliauja žvėrių padarytai žalai kompensuoti ar jų pašarams pirkti. Valstybinė gamtosauga silpna, rimtesnei kontrolei nepakanka pajėgų ir lėšų. Prieš ketverius metus priimtame Medžioklės įstatyme buvo numatyti medžioklėtvarkos projektai, pagal kuriuos medžiotojai turėtų rūpintis žvėrių apskaita ir jų populiacijų išsaugojimu bei gausinimu. Bet tai vėl tik deklaracija. Ar gali aplinkos ministras Arūnas Kundrotas įpareigoti medžiotoją A.Brazauską laukiniais žvėrimis rūpintis, o ne vien juos šaudyti (žvėrių šėrimas jų sumedžiojimo vietose nėra visavertis rūpinimasis).
Jei medžioklės "bę įsipareigojimų" antklodė bus patraukta į žemės bei miškų savininkų pusę, tai iš esmės nieko nepakeis. Didžiausia problema ta, kad tarp Lietuvos medžiotojų (kaip ir savininkų) tebevyrauja vien vartotojiškas požiūris į laukinę fauną: turiu šautuvą ir šaudau. O žvėrimis, jų apskaita, populiacijų kokybe, gausinimu, išnykusių rūšių atkūrimu, medžioklės tradicijų puoselėjimu tegul rūpinasi valstybė už visų mokesčių mokėtojų pinigus. Toks yra A.Brazausko, Antano Boso, Broniaus Bradausko ar Alfonso Macaičio supratimas, įtvirtintas dabartiniame Medžioklės įstatyme ir jo pataisose. Ko dar galima tikėtis iš Spalio revoliucijos idėjų sekėjų. Vakarų valstybėse įsitvirtinęs viešasis interesas reikalauja, kad tie, kurie šiandien siekia pramogos žudyti, pasirūpintų laukiniais žvėrimis. Tai gali būti padaryta pačių medžiotojų pastangomis, o to nenorinčiųjų ar nesugebančiųjų daryti – jų lėšomis. Ir ne raginimais, o įstatyme įtvirtintais reikalavimais.
Šaltinis: žurnalas "Veidas"
