Naujienos
2006 - 07 - 31
* VEIDAS: Lietuva yra vienas didelis draustinis, ir žmonių poreikiai niekam neįdomūs
Citata iš žurnalo "Veidas" straipsnio Sodyba prie ežero: malonumas ar galvos skausmas?:
"...Statyti naujų statinių šalia vandens telkinių leidžiama labai mažai, nes Lietuva yra vienas didelis draustinis, ir žmonių poreikiai niekam neįdomūs."
Visą žurnalisto Gintaro Sarafino straipsnį skaitykite žurnale "Veidas" 2006.07.27 - Nr. 30
Žemiau pateikiame tik keletą ištraukų iš straipsnio:
"Ačiū už tokį džiaugsmą… Įgriso jis man negyvai. Turiu sodybą Trakų rajone. Nuostabią: šalia miškas, šimtas metrų ežero pakrantės, asfaltuotas privažiavimas, visi privalumai. Trūkumų nevardysiu. Dabar bandau parduoti. Gal žinote, kam reikia? Pigiai, žinoma, neparduosiu, bet tikrai nebelaikysiu", - siūlo Zenonas R.
Kas lėmė tokį apsisprendimą ir nusivylimą? Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas teigia, kad dauguma žmonių per daug idealizuoja sodybas ir sklypus ežerų pakrantėse: "Jie įsivaizduoja, kad įsigyja rojaus kampelį – ramybę, gamtą, privatumą, švarą, nuostabų vaizdą, vandens malonumus. Tačiau realybė neretai tą idealizuotą vaizdelį subjauroja. Jei žmogus sklypą ar sodybą perka pavasarį, rudenį ar žiemą, jis nežino, kas prie jos darysis vasarą. Ir tuomet šiltuoju metų laiku nemaloniai nustemba: būriai nekultūringų poilsiautojų šalia valdos ar kone kieme, kurtinantis triukšmas, sklindantis iš automobilių, kalnai šiukšlių, girtų poilsiautojų siautėjimas ir muštynės iki paryčių, po to reikalavimai iškviesti medikus ir policiją. Kartais net vagystės, brovimasis į privačią erdvę. Visa tai lemia nusivylimą savo nuosavybe: aš taip brangiai mokėjau, o, pasirodo, nusipirkau dar vieną galvos skausmą".
Privalumų daugiau nei trūkumų
Taigi ar verta turėti sodybą prie ežero, upės ar miško? Ko daugiau - privalumų ar trūkumų?
Skirtingose vietose sodybas turintys ir skirtingos patirties įgiję šeimininkai pateikia labai skirtingų vertinimų. "Trūkumų įžvelgiu daugiau nei privalumų, - sako Rūta P. – Nuolatinis rūpestis, ar sodybos neišplėš, neapvogs, nepadegs. Labai brangiai kainuoja sodybą tinkamai įsirengti, kad joje būtų bent minimalūs patogumai, neužmirškime, kad brangiai kainuoja ir pati sodyba. Joje darbuotis tenka ilgiau nei ilsėtis: pjauti žolę, tvarkyti ir remontuoti trobesius, valyti ežero pakrantes. Ir apskritai ji atima daug laiko ir ilgainiui netgi tampi "pririštas" prie sodybos. Taigi jei ne mano vyro noras tuo užsiimti, man sodybos nereikėtų".
Profesorius Algimantas V. iš Panevėžio irgi atsikando savo sodybos: "Nusipirkau nuošalų namelį prie Krekenavos, šalia Nevėžio. Visiškai jį atnaujinau, taigi turėjau dirbti visą vasarą. Bet darbuotis man patinka, ypač jei darbus gali kaitalioti su pomėgiais, tarkime, žvejyba. Tikrai puikiai praleidęs vasarą grįžau į Panevėžį. Į savo sodybą atvažiavau kitų metų pavasarį ir… nustėrau. Vagys pavogė visą namo stogą. Jis buvo naujas, taigi kažką sugundė. Po šių praradimų man dingo noras turėti savo sodybą".
Paradoksalu, tačiau savo sodybomis dažniau nusivilia tie, kurie jas turi prie pat ežerų ar upių, nes gyvenimą apkartina triukšmingi ir nekultūringi poilsiautojai, šią karštą vasarą nugulantys visas prieinamas paežeres ir paupius. Be to, sodybos prie pat vandens telkinių itin brangios. Kur kas komfortiškiau ir ramiau jaučiasi tie, kurie sodybas turi šalia miškų ar nuo vandens telkinių nutolusias pusę ir daugiau kilometrų.
.........
Mažiau draudimų
Kas gyvenimą ir poilsį sodybose, paežerėse ir paupiuose galėtų padaryti dar kokybiškesnį? "Pirmiausia prie upių ir ežerų reikėtų įrengti daugiau ir didesnių viešų paplūdimių, poilsio aikštelių, kad sodybų neturintys žmonės galėtų laisvai ir kokybiškai poilsiauti. Tuomet jie nesiverš prie sodybų", - mano J.Dautartas.
Kartu, regis, reikėtų ir ne tokių suveltų taisyklių, kurios apibrėžtų ne tik sodybų šeimininkų pareigas, bet ir šiokias tokias teises. "Kartais žmonėms iš tiesų būna apmaudu. Žinau daugybę atvejų, kai įsigiję valdas šalia ežerų šeimininkai kelias vasaras valo pakrantes, ežero prieigas, atveža smėlio, investuoja nemažai pinigų ir įrengia gražius paplūdimius, bet jais pasidžiaugti nespėja, nes atvažiuoja nekultūringi poilsiautojai ir tarsi tyčia įsitaiso toje sutvarkytoje paežerėje, nes formaliai dešimt metrų nuo ežero privalo būti laisvai prieinami. Ir niekam neįdomu, kad prieš trejus metus į ten buvusius šabakštynus niekam nesinorėjo eiti. Bet kai jau sutvarko, tuomet kodėl tuo nepasinaudoti. Ir dar nemokamai", - dėsto B.Ropė.
Todėl nemaža dalis sodybų savininkų imasi priemonių, dažnai – neleistinų: statosi užtvaras, sodina dygliuotus krūmus, tveria tvoras iki pat ežero. Aplinkosaugininkų duomenimis, maždaug trečdalis sodybų savininkų saugodami savo erdvę nusižengia įstatymui ir apriboja privažiavimus prie ežerų, tveria tvoras iki pat vandens telkinių arba laiko palaidus šunis.
Pasak nekilnojamojo turto prekybos bendrovės "Faulana" direktoriaus Mariaus Rainio, padėtis iš esmės pasikeistų tik atsisakius dalies draudimų: "Lietuvoje žmonės turi nedaug alternatyvų. Per savaitę nuvargę, savaitgalį pailsėti gali važiuoti prie jūros, bet pas mus pajūrio ruožas siauras, be to, poilsis ten brangus ir nekokybiškas. Gali išsinuomoti kaimo turizmo sodybą, bet jų Lietuvoje tėra tūkstantis, ir vietas ten rezervuotis reikia prieš pusę metų. Taigi lieka poilsis prie upių, ežerų, tvenkinių. Sodybų ir sklypų kainos šalia vandens telkinių labai padidintos todėl, kad jų trūksta. Statyti naujų statinių šalia vandens telkinių leidžiama labai mažai, nes Lietuva yra vienas didelis draustinis, ir žmonių poreikiai niekam neįdomūs. Norint gauti leidimą kokiai nors pirtelei statyti, reikia kankintis porą metų".
M.Rainio teigimu, kai kuriose vietovėse prie vandens vertėtų leisti statyti naujas sodybas, poilsio namus, vasarnamius, laikinus pastatus. Jam antrina B.Ropė: "Štai Ignalinos rajone yra keliasdešimt ežerų. Kodėl nebūtų galima šalia penkių ežerų leisti naujas statybas. Žinoma, su visokiais apribojimais dėl aukščio, dydžio, medžiagų. Bet toji urbanizacija tikrai nepakenktų, tik būtų sutvarkyti ežerai ir pakrantės, išvalyti šabakštynai, įžuvinti ežerai, sukurta naujų poilsiaviečių. Atsirastų daugiau gyvybės, o kartu ir padidėtų saugumas, nes vasarnamių grupėje saugumo visada daugiau nei vienkiemyje".
Ignalinos mero teigimu, tai būtų naudingiau ir rajonui, nes jau dabar nemažai Ignalinos rajono gyventojų pragyvenimui užsidirba saugodami miestiečių sodybas ar teikdami paslaugas poilsiautojams. Juk paprastai patrauklią sodybą sukurti ir išlaikyti reikia kelių žmonių pastangų ir bent vieno žmogaus nuolatinės priežiūros.
