Naujienos
* A.Gaižutis: apie atsvarą populistiniams sprendimams
Siūlome susipažinti su pilna versija:
Europos parką Gintaras Karosas išplėtojo ir garsina Lietuvą. Šitai veiklos daliai besąlygiškai pritariu ir palaikau. Skatinti reikia tokias privataus verslo iniciatyvas. (pabrėžiu- PRIVATAUS VERSLO).
Tačiau yra ir kita medalio pusė – tenka tik apgailestauti, kad būtent 
Europos parkas buvo pradėtas kurti ant netinkamų pamatų. Kuomet valdininkai palaimino G.Karoso žemės persikėlimą iš Anykščių raj. į dabartinę parko vietą, į tą žemę jau buvo pareiškusi norą susigrąžinti tikroji jos savininkė. Teisėtos savininkės pretenzijos iki šiol nepatenkintos, vyksta teismai.
Nederėtų nuvertinti per dešimtmetį Europos parko kūrėjų įdėtų pastangų kuriant lankytojų traukos centrą, užtikrinantį pajamas parko savininkui ir didinantį aplinkinių žemių vertę. Norint tikrai buvo galima rasti privataus verslo (Europos parko) ir privačios žemės, kurioje tas parkas įsikūręs, abu savininkus tenkinantį kompromisinį sprendimą. Tačiau neteko girdėti, kad tokių kompromisų ieškoma. Dar labiau stebina, kad siekiantys apginti vieno privataus verslininko interesus politikai ant teisingumo svarstyklių lėkštės deda tūkstančių savo tėvų žemės neatgaunančių Lietuvos piliečių likimus, siekdami uždrausti VISŲ miško parkams priskirtų žemių sugrąžinimą natūra, o ne vien ypatingą vertę visuomenei turinčius objektus. Dėl įstatymų painiavos ir valdininkų neveiklumo šiandien vos ne 20 tūkst. žmonių tėra tik pretendentai į jiems negrąžintų miškų savininkus. Penkiolika metų ne dėl savo kaltės neatgaunančių nuosavybės teisės į tėvų ir senelių buvusią nuosavybę ir jų valdytus miškus vien Utenos apskrityje yra beveik 500, laukiančių virš 700 ha miškų sugrąžinimo natūra, jau prasidėjus restitucijos procesui paskubomis paskelbtiems miško parkais. Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1171 aiškiai išdėstyta miško parkų funkcinė paskirtis, normatyvai ir miško parkams keliami reikalavimai: įrengti pasivaikščiojimų ir dviračių takai, masinių renginių organizavimo vietos, šiukšliadėžės, kita poilsiui, sportui, turizmui reikalinga infrastruktūra. Tokios infrastruktūros beveik visų pretendentų sklypuose nėra ir niekada nebuvo.
Paaiškinimų tam išsakoma įvairių, tačiau vis dažiau girdėti savanaudiški „gamtosaugininkų“ ar „viešo intereso gynėjų“ šūkiai, kuriais prisidengdami „susikombinavę“ žemės persikėlimą į vaizdingesnes vietas artimi valdžiai piliečiai visokiausiais būdais priešinasi, kad bent likusi aplinkinė žemė būtų sugrąžinta buvusiems tikriesiems savininkams.
"Pusantro dešimtmečio kentėme skausmą ir įžūlias patyčias, kai pamynus LR Konstituciją, kitas teisės normas, jomis manipuliuojant, vietoj pretendentams priklausančios nuosavybės teisių atkūrimo mes įvairiomis dingstimis buvome siuntinėjami iš vieno kabineto į kitą ir į įvairias instancijas, o tuo metu mūsų tėvų ir senelių nuosavybė buvo plėšoma ir dalijama kitiems, niekada tose vietose vaikystėje basomis nebėgiojusiems",-piktinasi savo žemės neatgaunanti uteniškis Vladas Trinkūnas. Taip pasisakančių žmonių teko sutikti ne vieną dešimtį.
Jei įstatymai taikomi pasirinktinai, taip, kaip arčiau valdžios esantiems tuo metu patogiau - teisinės valstybės bei pasitikėjimo valdžia dar ilgai neturėsime. Baigiant komentarą noriu palinkėti, kad nugalėtų sveikas protas ir kad politikų populistiniams (o kartais- ir savanaudiškiems) sprendimams atsvara būtų Konstitucijoje įtvirtinti pagarbos teisėtai privačiai nuosavybei bei jos neliečiamumo principai.
dr. Algis Gaižutis
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas
